(1)

nustatyti išsamią strategiją, skirtą neveiksnių paskolų problemai spręsti, yra Sąjungos prioritetas. Nors neveiksnių paskolų problemą pirmiausia turi spręsti kredito įstaigos ir valstybės narės, akivaizdi ir Sąjungos pareiga mažinti dabar susikaupusį neveiksnių paskolų kiekį ir užkirsti kelią per dideliam neveiksnių paskolų kaupimuisi ateityje. Dėl bankų ir finansų sistemų tarpusavio ryšių visoje Sąjungoje kredito įstaigos vykdo veiklą daugelyje jurisdikcijų ir valstybių narių, todėl šalutinio poveikio valstybėms narėms ir visai Sąjungai galimybė tiek ekonomikos augimo, tiek finansinio stabilumo požiūriais yra išties didelė;

(2)

integravus finansų sistemą padidės ekonominės ir pinigų sąjungos atsparumas nepalankiems sukrėtimams, nes pagerės sąlygos tarpvalstybiniu mastu dalytis rizika privačiajame sektoriuje ir kartu sumažės būtinybė prisiimti riziką viešajam sektoriui. Kad tie tikslai būtų pasiekti, Sąjunga turėtų užbaigti kurti bankų sąjungą ir toliau plėtoti kapitalo rinkų sąjungą. Siekiant sustiprinti bankų sąjungą, užtikrinti konkurenciją bankų sektoriuje, išsaugoti finansinį stabilumą ir skatinti skolinimą, kad būtų kuriamos darbo vietos ir užtikrintas augimas Sąjungoje, privaloma spręsti didelio susikaupusio neveiksnių pozicijų kiekio ir galimo jų kaupimosi ateityje problemą;

(3)

2017 m. liepos 11 d. Tarybos išvadose dėl dokumento „Veiksmų planas neveiksnių paskolų problemai Europoje spręsti“ (toliau – veiksmų planas) paragino įvairias institucijas imtis tinkamų priemonių siekiant toliau spręsti didelio susikaupusio neveiksnių paskolų kiekio Sąjungoje problemą ir užkirsti kelią jų galimam kaupimuisi ateityje. Veiksmų plane pateikiamas visapusiškas požiūris, orientuotas į įvairius papildomojo pobūdžio politikos veiksmus keturiose srityse: i) bankų priežiūros ir reguliavimo, ii) restruktūrizavimo, nemokumo ir skolos išieškojimo sistemų reformos, iii) finansinių sunkumų paveikto turto antrinių rinkų plėtojimo ir iv) bankų sistemos restruktūrizavimo skatinimo. Tų sričių veiksmai turi būti vykdomi nacionaliniu lygmeniu ir, kai reikia, Sąjungos lygmeniu. 2017 m. spalio 11 d. Komisija savo komunikate dėl bankų sąjungos sukūrimo išreiškė panašų ketinimą, kuriam įvykdyti reikėjo priimti neveiksnių paskolų problemai spręsti Sąjungoje skirtų priemonių visapusišką rinkinį;

(4)

šia direktyva, kartu su kitomis Komisijos siūlomomis priemonėmis, taip pat Europos Centrinio Banko (ECB) veiksmais vykdant bankų priežiūrą pagal Bendrą priežiūros mechanizmą ir Europos priežiūros institucijos (Europos bankininkystės institucijos (EBI)), įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (4), veiksmais, bus sudarytos tinkamos sąlygos kredito įstaigoms spręsti jų balansuose esančių neveiksnių paskolų problemą, ir bus sumažinta neveiksnių paskolų kaupimosi ateityje rizika;

(5)

rengdama makroprudencinius metodus, kuriais siekiama užkirsti kelią su neveiksniomis paskolomis susijusios sisteminės rizikos atsiradimui, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1092/2010 (5) įsteigta Europos sisteminės rizikos valdyba prireikus privalo paskelbti makrolygio rizikos ribojimo įspėjimus ir rekomendacijas, susijusius su antrine neveiksnių paskolų rinka;

(6)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/630 (6) buvo nustatytos naujos taisyklės Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 (7), kuriomis reikalaujama, kad kredito įstaigos atidėtų pakankamai išteklių tam atvejui, kai naujos paskolos tampa neveiksnios, ir taip turėtų būti sukurtos tinkamos paskatos anksti spręsti neveiksnių paskolų problemą ir išvengta per didelio jų susikaupimo. Kai paskolos tampa neveiksnios, veiksmingesni vykdymo užtikrinimo mechanizmai, taikomi užtikrintoms paskoloms, suteiktų galimybę kredito įstaigoms įgyvendinti holistinę strategiją siekiant užtikrinti neveiksnių paskolų susigrąžinimą, taikant griežtas ir veiksmingas skolininkų apsaugos priemones. Jei vis dėlto susikauptų pernelyg daug neveiksnių paskolų, kredito įstaigos turėtų galėti jas parduoti kitiems veiklos vykdytojams veiksmingose, konkurencingose ir skaidriose antrinėse rinkose. Kredito įstaigų kompetentingos institucijos pataria, kaip tai padaryti, remdamosi turimais su bankais susijusiais vadinamaisiais antrojo ramsčio įgaliojimais pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013. Kai neveiksnios paskolos tampa reikšminga visuotine problema, valstybės narės gali įsteigti nacionalines turto valdymo bendroves arba nustatyti kitas alternatyvias priemones pagal galiojančių valstybės pagalbos ir bankų pertvarkymo taisyklių sistemą;

(7)

šia direktyva kredito įstaigoms turėtų būti suteikta galimybė geriau valdyti paskolas, kurios tampa neveiksnios, pagerinus sąlygas parduoti kreditą trečiosioms šalims. Be to, kai kredito įstaigos susiduria su dideliu neveiksnių paskolų susikaupimu ir neturi pakankamai darbuotojų ar patirties joms tinkamai administruoti, jos turėtų galėti arba pavesti tų paskolų administravimą specializuotam kredito administratoriui, arba perleisti kredito sutartį kredito pirkėjui, kuris turėtų pakankamai noro prisiimti riziką ir kompetencijos ją valdyti;

(8)

nors kai kuriose valstybėse narėse viešose diskusijose paprastai naudojami terminai „paskolos“ ir „bankai“, toliau vartojami terminai – „kreditas“ arba „kredito sutartys“ ir „kredito įstaigos“. Be to, ši direktyva apima ir kreditoriaus teises pagal neveiksnią kredito sutartį, ir pačią neveiksnią kredito sutartį;

(9)

šia direktyva turėtų būti skatinama neveiksnių paskolų antrinių rinkų plėtra Sąjungoje panaikinant kliūtis, trukdančias kredito įstaigoms perleisti neveiksnias paskolas kredito pirkėjams, ir nustatant apsaugos priemones, kartu apsaugant skolininkų teises. Bet kuria priimta priemone turėtų būti suderinami veiklos leidimų išdavimo kredito administratoriams reikalavimai. Todėl šia direktyva turėtų būti nustatyta visos Sąjungos sistema, skirta tiek kredito įstaigų sudarytų neveiksnių kredito sutarčių pirkėjams, tiek jų administratoriams, pagal kurią kredito administratoriai turėtų gauti veiklos leidimą ir juos prižiūrėtų valstybių narių kompetentingos institucijos;

(10)

dėl kliūčių, kurios kyla dėl nacionalinių sistemų skirtumų, susidariusių nesant specialios nuoseklios reglamentavimo ir priežiūros tvarkos, šiuo metu kredito pirkėjai ir kredito administratoriai negali pasinaudoti vidaus rinkos teikiama nauda. Šiuo metu nėra bendrų kredito administratoriams taikomų Sąjungos standartų. Visų pirma nėra nustatyta bendrų skolos išieškojimo reglamentavimo standartų. Nustatydamos, kaip kredito pirkėjai gali įsigyti kredito sutartis iš kredito įstaigų, valstybės narės taiko labai skirtingas taisykles. Kai kuriose valstybėse narėse kredito pirkėjai, perkantys kredito įstaigų suteiktus kreditus, yra nereglamentuojami, o kitose – jiems taikomi įvairūs reikalavimai, kartais netgi reikalavimas gauti kredito įstaigos veiklos leidimą. Dėl tų skirtingų reglamentavimo reikalavimų Sąjungoje teisėtai pirkti kreditus kitose valstybėse narėse tapo išties sudėtinga, nes dėl to išauga reikalavimų laikymosi išlaidos, patiriamos siekiant įsigyti kredito portfelius. Dėl to kredito pirkėjai vykdo veiklą vos keliose valstybėse narėse, taigi konkurencija vidaus rinkoje yra silpna, nes suinteresuotų kredito pirkėjų skaičius tebėra mažas. Todėl neveiksnių paskolų antrinė rinka yra neveiksminga. Be to, nacionalinių neveiksnių paskolų rinkų apimtis iš esmės išlieka nedidelė;

(11)

dėl riboto kredito pirkėjų dalyvavimo paklausa yra maža, konkurencija silpna, o už kredito sutarčių portfelius antrinėje rinkoje siūlomos kainos nedidelės, – visa tai neskatina kredito įstaigų parduoti neveiksnias kredito sutartis. Todėl kredito įstaigų suteiktų ir kredito pirkėjams parduotų kreditų rinkos plėtra turi aiškų Sąjungos aspektą. Viena vertus, kredito įstaigoms turėtų būti įmanoma visoje Sąjungoje parduoti neveiksnias kredito sutartis veiksmingose, konkurencingose ir skaidriose antrinėse rinkose. Kita vertus, siekiant užbaigti kurti bankų sąjungą ir kapitalo rinkų sąjungą būtina imtis veiksmų, kad būtų išvengta neveiksnių kredito sutarčių kaupimosi kredito įstaigų balansuose, kad pastarosios galėtų toliau vykdyti savo ekonomikos finansavimo funkciją. Todėl kredito pirkėjams, vykdantiems prekybos veiklą, verslą ar profesinę veiklą, įgyjant kredito sutartį ši direktyva taikoma tik tuo atveju, jei ta kredito sutartis laikoma neveiksnia;

(12)

neveiksni paskola, kurią iš pradžių suteikė kredito įstaiga, vėliau administruojant kreditą gali tapti veiksnia. Tokiu atveju kredito administratorius, remdamasis savo kaip kredito administratoriaus įgaliojimais, turėtų galėti toliau vykdyti savo veiklą pagal šią direktyvą;

(13)

kai kuriose valstybėse narėse kredito administravimo veikla reglamentuojama, tačiau nevienodu mastu. Pirma, tą veiklą reglamentuoja tik kelios valstybės narės, o ir tos labai skirtingai ją apibrėžia. Išaugusios reglamentavimo reikalavimų laikymosi sąnaudos trukdo kurti plėtros strategijas, susijusias su antros buveinės steigimu arba paslaugų teikimu tarpvalstybiniu mastu. Antra, daugelyje valstybių narių tam tikrai veiklai, kuria užsiima tie kredito administratoriai, reikalingi veiklos leidimai. Tiems veiklos leidimams gauti taikomi įvairūs reikalavimai ir nenumatoma tarpvalstybinės plėtros galimybių. Tai vėlgi trukdo teikti paslaugas tarpvalstybiniu mastu. Galiausiai, kai kuriais atvejais įstatymai reikalauja įsteigti įmonę vietoje, o tai trukdo pasinaudoti laisve teikti paslaugas tarpvalstybiniu mastu;

(14)

nors kredito administratoriai gali teikti savo paslaugas kredito įstaigoms ir kredito pirkėjams, kurie nėra kredito įstaigos, konkurencinga ir integruota kredito administratorių rinka yra susijusi su konkurencingos ir integruotos kredito pirkėjų rinkos plėtra. Kredito pirkėjai dažnai nusprendžia patikėti kredito administravimo darbą išorės įmonėms, nes patys neturi pajėgumų administruoti kredito, todėl jie gali nenorėti jo pirkti iš kredito įstaigų, jei negali pavesti tam tikrų paslaugų išorės subjektams;

(15)

nesant konkurencinio spaudimo kredito pirkėjų ir kredito administratorių rinkose, kredito administravimo įmonės už savo paslaugas iš kredito pirkėjų ima didelius mokesčius, todėl kreditų kainos antrinėje rinkoje yra mažos. Tai mažina paskatas kredito įstaigoms išparduoti savo neveiksnias paskolas;

(16)

todėl siekiant atsižvelgti į kredito pirkėjų ir kredito administratorių padėtį neveiksnaus kredito, kurį iš pradžių suteikė kredito įstaigos, atžvilgiu, reikia imtis veiksmų Sąjungos lygmeniu. Tačiau ši direktyva nedaro poveikio Sąjungos ir nacionalinės teisės taisyklėms, kuriomis reglamentuojamas kredito išdavimas, įskaitant atvejus, kai laikoma, kad kredito administratoriai užsiima kredito tarpininkavimo veikla. Šia direktyva taip pat nedaromas poveikis nacionalinėms taisyklėms, kuriomis kredito pirkėjams arba kredito administratoriams nustatomi papildomi reikalavimai, susiję su kredito sutarties nuostatų ir sąlygų persvarstymu;

(17)

valstybės narės gali reguliuoti kredito administravimo veiklą, kuri nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, paslaugas, kurios siūlomos ne kredito įstaigų išduodamoms kredito sutartims arba fizinių asmenų kredito administravimo veiklai, be kita ko, nustatydamos reikalavimus, kurie yra lygiaverčiai šioje direktyvoje nustatytiems reikalavimams. Tačiau tie subjektai ir fiziniai asmenys negalėtų naudotis galimybe gavus leidimą vienoje valstybėje narėje perkelti paslaugas į kitas valstybes nares;

(18)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės aktuose nustatytiems apribojimams, taikomiems, kai perleidžiamos kreditoriaus teisės pagal neveiksnią kredito sutartį arba pati neveiksni kredito sutartis, kuri nenutraukiama pagal nacionalinę civilinę teisę taip, kad visos pagal kredito sutartį mokėtinos sumos taptų mokėtinos nedelsiant, jei to reikalaujama norint perleisti sutartį bankų sistemai nepriklausančiam subjektui. Todėl bus tokių valstybių narių, kuriose, atsižvelgiant į nacionalines taisykles, neveiksnių kredito sutarčių, kurios nėra pradelstos, yra pradelstos mažiau kaip 90 dienų arba kurios nėra nutrauktos pagal nacionalinę civilinę teisę, įsigijimas nereguliuojamiems kreditoriams liks ribotas. Valstybės narės gali reguliuoti veiksnių kredito sutarčių perleidimą, be kita ko, nustatydamos reikalavimus, lygiaverčius šioje direktyvoje nustatytiems reikalavimams;

(19)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis Sąjungos teisei dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, visų pirma nuostatoms dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ir jurisdikcijos, įskaitant tų aktų ir nuostatų taikymą atskirose bylose pagal reglamentus (EB) Nr. 593/2008 (8) ir (ES) Nr. 1215/2012 (9). Visi kreditoriai ir jiems atstovaujantys asmenys privalo laikytis Sąjungos teisės santykiuose su vartotojais ir nacionalinėmis institucijomis, kad užtikrintų vartotojų teisių apsaugą;

(20)

kredito administratoriai ir kredito pirkėjai turėtų visada veikti sąžiningai, su skolininkais elgtis teisingai ir gerbti jų privatumą. Jie neturėtų persekioti skolininkų ar teikti jiems klaidinančios informacijos. Prieš pirmą skolos išieškojimą ir kiekvieną kartą, kai to prašo skolininkai, jie turėtų pateikti informaciją skolininkams, be kita ko, apie įvykusį perleidimą, kredito pirkėjo ir kredito administratoriaus, jei jis paskirtas, tapatybę ir kontaktinius duomenis, taip pat informaciją apie skolininko mokėtinas sumas ir atitinkamą pareiškimą, kad toliau taikoma visa atitinkama Sąjungos ir nacionalinė teisė;

(21)

be to, šia direktyva nesiaurinama Sąjungos vartotojų apsaugos taisyklių taikymo sritis ir, jei kredito pirkėjai atitinka reikalavimus, keliamus kreditoriams pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2008/48/EB (10) ir 2014/17/ES (11), jiems turėtų būti taikomi konkretūs įpareigojimai, nustatyti atitinkamai Direktyvos 2008/48/EB 20 straipsniu arba Direktyvos 2014/17/ES 35 straipsniu. Be to, šia direktyva nedaromas poveikis vartotojų apsaugai, užtikrinamai Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (12), pagal kurią draudžiama nesąžininga komercinė praktika, įskaitant nesąžiningą praktiką vykdant sutartį, kai vartotojas klaidinamas dėl savo teisių ar pareigų arba jis persekiojamas, patiria prievartą ar nederamą poveikį, be kita ko, atsižvelgiant į vykdymo veiksmų laiką, vietą, pobūdį ar dažnumą, kai naudojami grasinimai ar užgauli kalba arba elgesys arba grasinama, kad bus imamasi tokių veiksmų, kurių teisiškai negalima imtis;

(22)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu užtikrinama teisė į teisingą ir viešą bylos nagrinėjimą nepriklausomame ir nešališkame teisme ir galimybė būti konsultuojamam, ginamam ir atstovaujamam advokato. Tai gali būti ypač svarbu siekiant visiškai ir iki galo suprasti visus nagrinėjamus klausimus ir teisinius argumentus ir užtikrinti visapusišką pasirengimą atstovauti teisme ginčijamai bylai. Pakankamų išteklių neturintys skolininkai turėtų turėti galimybę pasinaudoti teisine pagalba, kai tai būtina siekiant užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą ir laikantis taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų sąlygų;

(23)

kredito administravimo veikla yra Sąjungos kredito įstaigų įprastos veiklos dalis. Todėl jos prisiima tokius pačius įsipareigojimus tiek dėl savo pačių sudarytų kredito sutarčių, tiek dėl tų, kurias įsigijo iš kitos kredito įstaigos. Kadangi jos jau yra reglamentuojamos ir vykdoma jų priežiūra, šios direktyvos taikymas jų kredito administravimo ar pirkimo veiklai reikštų nereikalingą veiklos leidimų išdavimo ir reikalavimų vykdymo sąnaudų dubliavimą, todėl ši veikla neįtraukta į šios direktyvos taikymo sritį. Kredito įstaigų vykdomos kredito administravimo veiklos, susijusios su veiksniomis ir neveiksniomis kredito sutartimis, perdavimas pagal rangos sutartį kredito administratoriams ir kitoms trečiosioms šalims taip pat neįeina į šios direktyvos taikymo sritį, nes kredito įstaigos jau privalo laikytis taikytinų rangos taisyklių. Be to, kreditoriams, kurie nėra kredito įstaigos, bet vis dėlto yra prižiūrimi valstybės narės kompetentingos institucijos pagal Direktyvą 2008/48/EB ar Direktyvą 2014/17/ES, ir vykdo kredito administravimo veiklą, susijusią su paskolomis, suteiktomis vartotojams, tiems kreditoriams vykdant savo įprastą veiklą ši direktyva netaikoma, kai jie toje valstybėje narėje vykdo kredito administravimo veiklą. Taip pat alternatyvaus investavimo fondo valdytojams, valdymo įmonėms ir investavimo įmonėms (jei investavimo įmonė neskiria valdymo įmonės), kurie yra gavę leidimą arba yra įregistruoti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/65/EB (13) arba Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/61/ES (14), ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma. Galiausiai yra tam tikrų profesijų, kuriomis verčiantis vykdoma papildoma veikla, panaši į kredito administravimo veiklą, pavyzdžiui, notarai, teisininkai ir antstoliai, kurie vykdo savo profesinę veiklą pagal nacionalinę teisę ir įgyvendina privalomų priemonių vykdymą, todėl valstybės narės turėtų galėti netaikyti tai profesinei veiklai šios direktyvos;

(24)

kad esami kredito pirkėjai ir kredito administratoriai galėtų prisitaikyti prie nacionalinių nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, reikalavimų, ir visų pirma kad kredito administratoriai gautų veiklos leidimus, šia direktyva suteikiama galimybė įmonėms, šiuo metu vykdančioms kredito administravimo veiklą pagal nacionalinę teisę, ir toliau tai daryti buveinės valstybėje narėje šešis mėnesius po šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos. Pasibaigus tam šešių mėnesių laikotarpiui rinkoje turėtų būti leidžiama veikti tik kredito administratoriams, turintiems leidimą pagal nacionalinę teisę, kuria ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę;

(25)

valstybės narės, kurios kredito administravimo veiklai jau yra nustačiusios lygiavertes arba griežtesnes taisykles nei šioje direktyvoje nustatytos, savo nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, turėtų galėti automatiškai pripažinti esamas kredito administravimo veiklą vykdančias įmones kaip leidimą turinčius kredito administratorius;

(26)

išduodant leidimą kredito administratoriui visoje Sąjungoje vykdyti kredito administravimo veiklą, turėtų būti laikomasi vienodų ir suderintų sąlygų, kurias kompetentingos institucijos turėtų taikyti proporcingai;

(27)

siekiant išvengti skolininko apsaugos sumažėjimo ir skatinti pasitikėjimą, kredito administratoriaus veiklos leidimo suteikimo ir išlaikymo sąlygomis turėtų būti užtikrinama, kad kredito administratoriai, asmenys, turintys kredito administratoriaus kvalifikuotąjį akcijų paketą, valdymo arba administravimo organo nariai neturėtų teistumo įrašų dėl atitinkamos nusikalstamos veikos, susijusios, be kita ko, su nuosavybe, finansine veikla, pinigų plovimu, sukčiavimu ar fizine neliečiamybe, ir kad jiems nebūtų taikoma nemokumo procedūra arba anksčiau nebūtų paskelbtas bankrotas, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo reabilituoti pagal nacionalinę teisę. Reikalavimo, kad kredito administratorių valdymo ar administravimo organo nariai būtų skaidrūs, atviri ir ankstesniuose verslo sandoriuose būtų bendradarbiavę su priežiūros ir reguliavimo institucijomis, laikymasis turėtų būti vertinamas remiantis informacija, kurią turi arba žino kompetentinga institucija išduodama veiklos leidimą. Jei tuo metu informacijos nėra arba apie ją nežinoma, arba jei nesama ankstesnių santykių su priežiūros ir reguliavimo institucijomis, laikoma, kad reikalavimas įvykdytas;

(28)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kredito administratoriaus vadovybė apskritai turėtų pakankamai žinių ir patirties, kad galėtų kompetentingai ir atsakingai vykdyti veiklą, kuri turi būti atlikta. Kiekviena valstybė narė turi nustatyti reikalavimus dėl geros reputacijos, tinkamų žinių ir patirties, tačiau ji neturėtų kliudyti laisvam leidimą turinčių kredito administratorių, kurie vykdo veiklą Sąjungoje, judėjimui. Tuo tikslu EBI turėtų parengti gaires, kad būtų sumažinta skirtingo šių tinkamų žinių ir patirties reikalavimų aiškinimo rizika. Be to, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi skolininkų apsaugos taisyklių, taip pat asmens duomenų apsaugos taisyklių, turėtų būti nustatyta ir prižiūrima tinkama valdymo tvarka, vidaus kontrolės mechanizmai, taip pat tinkama skundų registravimo ir nagrinėjimo tvarka. Kredito administratoriai taip pat turėtų turėti veikiančias atitinkamas pinigų plovimo prevencijos ir kovos su terorizmo finansavimu procedūras, kai pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 (15), kredito administratoriai laikomi įpareigotaisiais subjektais pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos ir kovos su jais tikslais. Be to, kredito administratoriai turėtų būti įpareigoti veikti sąžiningai ir deramai atsižvelgiant į skolininkų finansinę padėtį. Kai nacionaliniu lygmeniu veikia konsultacijas skolų klausimais teikiančios tarnybos, palengvinančios skolos grąžinimą, kredito administratoriai turėtų apsvarstyti galimybę paraginti skolininkus į tokias tarnybas kreiptis;

(29)

valstybės narės savo nacionalinėje teisėje, į kurią ši direktyva perkeliama, turėtų nustatyti, ar jų teritorijoje kredito administratoriams, vykdantiems kredito administravimo veiklą, leidžiama gauti ir turėti lėšų iš skolininkų. Tais atvejais, kai valstybėje narėje leidžiama gauti ir turėti lėšų iš skolininkų, o kredito administratoriai ketina užsiimti šia veikla kaip savo verslo modelio dalimi, kredito administratoriams turėtų būti taikomi papildomi reikalavimai, kad būtų išvengta rizikos, kuri gali kilti nemokumo atvejais, t. y. atskiriant sąskaitas ir lėšas, taip pat skolininko skolų panaikinimo atvejais. Kai kredito administratoriaus buveinės valstybė narė draudžia kredito administratoriams gauti ir turėti lėšų iš skolininkų, kredito administratorius negali to daryti nei savo buveinės valstybėje narėje, nei jokioje priimančiojoje valstybėje narėje, net jei priimančioji valstybė narė leidžia gauti ir turėti lėšų, būtent dėl to, kad kredito administratorius neturi savo buveinės valstybės narės leidimo. Priešingai, kai buveinės valstybė narė leidžia kredito administratoriams gauti ir turėti lėšų iš skolininkų ir į savo nacionalinę teisę įtraukia atitinkamus reikalavimus, kredito administratorius turėtų turėti galimybę gauti ir turėti lėšas iš skolininkų savo buveinės valstybėje narėje ir bet kurioje priimančiojoje valstybėje narėje, kuri taip pat leidžia iš skolininkų gauti ir turėti lėšų;

(30)

siekiant išvengti ilgų procedūrų ir netikrumo, būtina nustatyti reikalavimus dėl informacijos, kurią turi pateikti pareiškėjai dėl kredito administratoriaus veiklos leidimo suteikimo, taip pat pagrįstus veiklos leidimo išdavimo terminus ir jo panaikinimo aplinkybes. Kai kompetentingos institucijos panaikina kredito administratoriaus, kuris teikia kredito administravimo paslaugas kitose valstybėse narėse, veiklos leidimą, apie tai būtina informuoti priimančiosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje kreditas buvo suteiktas ir kuri nėra priimančioji ar buveinės valstybė narė, kompetentingas institucijas. Taip pat siekiant užtikrinti skaidrumą, kiek tai susiję su veiklos leidimus turinčių kredito administratorių skaičiumi ir tapatybe, buveinės ir priimančiosiose valstybėse narėse turėtų būti sukurtas nuolat atnaujinamas viešasis registras arba sąrašas ir jis turėtų būti viešai paskelbtas kompetentingų institucijų interneto svetainėse;

(31)

kredito administratoriaus ir kredito pirkėjo sutartiniai įsipareigojimai ir kredito administratoriaus pareigos kredito pirkėjo atžvilgiu neturėtų pasikeisti perdavus kredito administravimo veiklą kredito paslaugų teikėjams pagal rangos sutartį. Kredito administratoriai turėtų atsakingai užtikrinti, kad pavedę savo veiklą vykdyti kredito paslaugų teikėjams, nesukeltų jokios nepagrįstos veiklos rizikos, o kredito paslaugų teikėjas laikytųsi visų Sąjungos ar nacionalinių teisinių reikalavimų ir nebūtų ribojamos priežiūros institucijos galimybės vykdyti savo pareigas ir apsaugoti skolininkų teises;

(32)

kai kredito pirkėjas paveda kredito sutarties valdymą ir vykdymo užtikrinimą, jis perduoda savo teises ir pareigas, o taip pat savo tiesioginį kontaktą su skolininku kredito administratoriui, tačiau pasilikdamas galutinę atsakomybę. Todėl kredito pirkėjo ir kredito administratoriaus santykiai turėtų būti aiškiai nustatyti rašytiniame kredito administravimo susitarime ir kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę patikrinti, kaip tokie santykiai yra nustatyti. Be to, kredito administratoriai turėtų veikti sąžiningai ir deramai atsižvelgiant į skolininkų finansinę padėtį. Jeigu kredito pirkėjas pats nevykdo įsigytų kredito sutarčių administravimo, valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti, kad kredito administratorius ir kredito pirkėjas kredito administravimo susitarime turi susitarti, kad prieš sudarydamas kredito administravimo veiklos rangos sutartį kredito administratorius apie tai praneštų kredito pirkėjui;

(33)

siekiant užtikrinti kredito administratoriaus teisę užsiimti tarpvalstybine veikla ir numatyti jos priežiūrą, šia direktyva nustatoma procedūra, pagal kurią veiklos leidimą turintis kredito administratorius gali pasinaudoti savo teise užsiimti tarpvalstybine veikla. Buveinės valstybės narės ir priimančiosios valstybės narės kompetentingų institucijų bendravimas tarpusavyje ir su kredito administratoriumi turėtų vykti laikantis pagrįstų terminų. Valstybės narės, kurioje kreditas buvo suteiktas, kompetentingos institucijos taip pat turėtų gauti informaciją apie tarpvalstybinę veiklą iš buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų;

(34)

kredito administratorius, vykdantis veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, turėtų laikytis apribojimų ir reikalavimų, nustatytų priimančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje pagal šią direktyvą, įskaitant, kai taikoma, draudimą gauti ir turėti lėšų iš skolininkų, kurie nėra susiję su kitais kredito administratorių leidimų suteikimo reikalavimais. Jeigu pagal priimančiosios valstybės narės nacionalines nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nustatomi papildomi kredito administratoriaus veiklos leidimo reikalavimai, jie neturėtų būti taikomi kredito administratoriams, vykdantiems tarpvalstybinę kredito administravimo veiklą priimančiojoje valstybėje narėje;

(35)

kad būtų galima užtikrinti veiksmingą tarpvalstybinių kredito administratorių priežiūrą, turėtų būti sukurta speciali buveinės ir priimančiosios valstybių narių kompetentingų institucijų ir atitinkamais atvejais valstybės narės, kurioje kreditas buvo suteiktas, kompetentingų institucijų bendradarbiavimo sistema. Pagal tą sistemą turėtų būti leidžiama keistis informacija, kartu užtikrinant jos konfidencialumą, profesinę paslaptį, asmens ir įmonių teisių apsaugą, vykdyti patikras vietoje ir nuotoliniu būdu, teikti pagalbą ir pranešti apie patikrinimų ir inspektavimo rezultatus bei priemones, kurių imtasi;

(36)

svarbi išankstinė sąlyga, kad kredito pirkėjai ir kredito administratoriai galėtų imtis savo funkcijų, turėtų būti ta, kad jie turėtų galimybę gauti visą reikalingą informaciją, o valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tai būtų įmanoma nepažeidžiant Sąjungos ir nacionalinių duomenų apsaugos taisyklių. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu, kad kredito įstaigos būsimiems kredito pirkėjams suteiktų išsamią informaciją, kad jie galėtų patys įvertinti kreditoriaus teisių pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačios neveiksnios kredito sutarties vertę. Kredito įstaigos turėtų pateikti tą informaciją tik vieną kartą proceso metu, t. y. pradiniu etapu arba vėlesniais etapais, tačiau bet kuriuo atveju iki perleidimo sutarties sudarymo. Ta pareiga pateikti informaciją yra būtina ir pagrįsta, kad būsimi kredito pirkėjai prieš sudarydami sandorį galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus, todėl kredito įstaigos teisėtai gali dalytis skolininkų asmens duomenimis su būsimais kredito pirkėjais. Tokia informacija turėtų būti griežtai apribota ir apimti tik tai, kas būtina, kad būsimi kredito pirkėjai galėtų įvertinti kreditoriaus teisių pagal neveiksnią kredito sutartį arba pačios neveiksnios kredito sutarties vertę ir tos sutarties vertės susigrąžinimo tikimybę. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad teikiama informacija būsimiems kredito pirkėjams ir tolesnis jos naudojimas atitiktų taikomą Sąjungos duomenų apsaugos sistemą;

(37)

kai kredito įstaiga perleidžia neveiksnias kredito sutartis, turėtų būti reikalaujama, kad ji du kartus per metus informuotų savo kompetentingą instituciją ir priimančiosios valstybės narės kompetentingas institucijas bent apie bendrą neapmokėtą perleistų kredito portfelių sumą, taip pat į juos įtrauktų kreditų skaičių ir dydį, ir nurodytų, ar į perleidimą įtraukta su vartotojais sudarytų kredito sutarčių. Kiekvienu atveju, kai kredito portfelis perleidžiamas per vieną sandorį, suteikiama informacija turėtų apimti kredito pirkėjo juridinio asmens identifikatorių (LEI) arba, kai taikoma, jo atstovo arba, jei tokių nėra, kredito pirkėjo ir, kai taikoma, jo atstovo Sąjungoje tapatybes ir adresą. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę reikalauti, kad informacija būtų teikiama kas ketvirtį, kai jos mano, kad tai būtina, be kita ko, dėl didelio sandorių skaičiaus krizės laikotarpiu. Priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų būti įpareigotos perduoti tą informaciją institucijoms, kompetentingoms vykdyti kredito pirkėjo priežiūrą. Tokie skaidrumo reikalavimai leidžia užtikrinti suderintą ir veiksmingą kredito sutarčių perleidimo Sąjungoje stebėseną. Siekdamos laikytis proporcingumo principo, kompetentingos institucijos, kad išvengtų dubliavimosi, turėtų apdoroti kitomis priemonėmis jau prieinamą informaciją, ypač susijusią su kredito įstaigomis. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad reikalavimas pranešti kompetentingoms institucijoms apie kredito portfelį, kai toks portfelis perleidžiamas kredito pirkėjui, ir toliau būtų kredito administratoriaus atsakomybė;

(38)

veiksmų plane pripažįstama, kad kredito įstaigų duomenų infrastruktūrą sustiprės, kai bus renkami vienodi ir standartizuoti neveiksnių kredito sutarčių duomenys. EBI parengė duomenų šablonus, kuriuose pateikiama informacija apie kredito pozicijas bankinėje knygoje, taip sudarant sąlygas potencialiems pirkėjams įvertinti kredito sutarčių vertę ir atlikti išsamų patikrinimą. Viena vertus, taikant tokius duomenų šablonus kredito sutartims sumažėtų informacijos asimetrija tarp potencialių kredito sutarčių pirkėjų ir pardavėjų ir būtų paskatinta veikiančios antrinės rinkos plėtra Sąjungoje. Kita vertus, kai tokie duomenų šablonai yra pernelyg išsamūs, jie gali sudaryti pernelyg didelę naštą kredito įstaigoms, tačiau neteikti jokios apčiuopiamos naudos informacijos požiūriu. Todėl EBI turėtų atlikti duomenų šablonų peržiūrą, siekdamas tuos šablonus patobulinti taip, kad jie taptų kredito įstaigų techniniais įgyvendinimo standartais. Kredito įstaigų turėtų būti reikalaujama naudoti duomenų šablonus neveiksnių kredito sutarčių perleidimui, įskaitant perleidimą kitoms kredito įstaigoms. Tas įpareigojimas turėtų būti taikomas tik neveiksnių kredito sutarčių perleidimui ir neapimtų sudėtingų sandorių, kai neveiksnios kredito sutartys įtraukiamos į tokį sandorį, įskaitant filialų, verslo linijų arba klientų portfelių pardavimus, neapsiribojant neveiksniomis kredito sutartimis ir perleidimu, kurie yra parduodančiosios kredito įstaigos vykdomos restruktūrizavimo operacijos dalis nemokumo, pertvarkymo arba likvidavimo procedūrų metu. Siekiant laikytis proporcingumo principo, informavimo reikalavimai kredito įstaigoms turėtų būti taikomi proporcingai, atsižvelgiant į kreditų dydį ir pobūdį. Taip pat nustatant kredito įstaigų įpareigojimo laikytis duomenų šablonų apimtį, reikėtų atsižvelgti į neveiksnių kredito sutarčių sudarymo datą. Kiti kredito sutarčių pardavėjai turėtų turėti galimybę naudotis tais standartais, kad būtų lengviau įvertinti parduodamas kredito sutartis. Be to, pakeitimo vertybiniais popieriais sandorių atveju, kai taikomi privalomi skaidrumo šablonai, turėtų būti vengiama dvigubo informacijos teikimo pagal šią direktyvą;

(39)

Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti EBI parengtus techninius įgyvendinimo standartus, kad būtų nustatyti šablonai, kuriuos kredito įstaigos turi naudoti teikdamos informaciją, kurios reikalaujama pagal šią direktyvą. Komisija turėtų priimti tuos įgyvendinimo techninius standartus pasitelkdama įgyvendinimo aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 291 straipsnį ir vadovaudamasi Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 15 straipsniu;

(40)

kadangi kredito pirkėjai neteikia naujo kredito, bet pagal šią direktyvą savo rizika perka esamas neveiksnias kredito sutartis, jie nekelia prudencinių problemų ir jų galimas poveikis sisteminei rizikai yra nereikšmingas. Todėl nėra pagrindo reikalauti, kad kredito pirkėjai prašytų veiklos leidimo, tačiau svarbu ir toliau taikyti Sąjungos ir nacionalines vartotojų apsaugos taisykles ir išsaugoti skolininkų teises, kurios buvo nustatytos pradinėje kredito sutartyje;

(41)

dėl trečiųjų valstybių kredito pirkėjų Sąjungos skolininkams galėtų būti sunkiau pasikliauti savo teisėmis pagal Sąjungos teisę, o nacionalinėms institucijoms – prižiūrėti neveiksnių kredito sutarčių vykdymo užtikrinimą. Kredito įstaigos taip pat galėtų būti atgrasomos nuo tokių neveiksnių kredito sutarčių perleidimo trečiųjų valstybių kredito pirkėjams dėl reputacijai kylančios rizikos. Jei trečiųjų valstybių kredito, suteikto fiziniams asmenims, įskaitant vartotojus ir nepriklausomus darbuotojus, arba labai mažoms, mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), pirkėjo atstovas nėra kredito įstaiga arba ne kredito įstaiga, kuri prižiūrima valstybės narės kompetentingos institucijos pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, arba nėra Sąjungoje veiklos leidimą turintis kredito administratorius, tas atstovas turėtų paskirti tokį subjektą, kad užtikrintų, jog perleidus neveiksnią kredito sutartį, būtų išsaugoti tie patys skolininkų teisių standartai;

(42)

be to, siekiant geriau užtikrinti, kad perleidus neveiksnią kredito sutartį būtų išsaugoti tie patys vartotojų teisių standartai, taip pat turėtų būti reikalaujama, kad kredito pirkėjai, kurių buveinė yra Sąjungoje arba kurių registruotoji buveinė ar, jei pagal nacionalinę teisę jie registruotosios buveinės neturi, pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, paskirtų kredito įstaigą arba ne kredito įstaigą, kurią prižiūri valstybės narės kompetentinga institucija pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, arba kredito administratorių, kurie vykdytų su vartotojais sudarytų neveiksnių kredito sutarčių kredito administravimo veiklą;

(43)

priimančiosios valstybės narės turėtų galėti išplėsti įpareigojimą paskirti kredito administratorių kitoms kredito sutartims. Tais atvejais, kai perleidžiamas kredito portfelis apima ne tik kredito sutartis su vartotojais, kitais fiziniais asmenimis arba MVĮ, kuriems reikia paskirti kredito įstaigą arba ne kredito įstaigą, prižiūrimą valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, arba kredito administratorių, bet apima ir kitas kredito sutartis, dėl kurių tokio paskyrimo nereikalaujama, kredito pirkėjas arba, kai taikoma, jo atstovas turėtų laikytis paskyrimo įpareigojimų dėl kredito sutarčių su vartotojais, kitais fiziniais asmenimis ar MVĮ. Kredito administratorius ir kredito pirkėjas privalo laikytis taikytinos Sąjungos ir nacionalinės teisės, o atskirų valstybių narių nacionalinėms institucijoms turėtų būti suteikti reikiami įgaliojimai veiksmingai prižiūrėti jų veiklą;

(44)

kai pagal šią direktyvą paskirtas kredito pirkėjas arba jo atstovas privalo paskirti kredito administratorių, kredito įstaigą arba ne kredito įstaigą, kurią prižiūri valstybės narės kompetentinga institucija pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, bet pasirenka pats administruoti ir užtikrinti teises ir pareigas, susijusias su kreditoriaus teisėmis pagal neveiksnią kredito sutartį arba su pačia neveiksnia kredito sutartimi, kredito pirkėjas arba pagal šią direktyvą paskirtas jo atstovas laikomas kredito administratoriumi ir pagal šią direktyvą jam turėtų būti suteikti šios veiklos įgaliojimai;

(45)

kredito pirkėjai, kurie naudojasi kredito administratorių, kredito įstaigų arba ne kredito įstaigų, kurias prižiūri valstybės narės kompetentinga valdžios institucija pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, paslaugomis, turėtų apie tai informuoti savo buveinės valstybės narės kompetentingas institucijas, kad atitinkamos kompetentingos institucijos galėtų vykdyti savo priežiūros įgaliojimus, susijusius su kredito administratoriaus, kredito įstaigos arba ne kredito įstaigos, kurią prižiūri valstybės narės kompetentinga institucija pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES, elgesiu su skolininku. Kredito pirkėjai taip pat turėtų laiku informuoti už jų priežiūrą atsakingas kompetentingas institucijas, jei nusamdo kitą kredito administratorių, kredito įstaigą ar ne kredito įstaigą, prižiūrimą valstybės narės kompetentingos institucijos pagal Direktyvą 2008/48/EB arba Direktyvą 2014/17/ES;

(46)

kredito pirkėjai, kurie tiesiogiai užtikrina įsigytos kredito sutarties vykdymą, turėtų tai daryti pagal kredito sutarčiai taikomą teisę, įskaitant skolininkui taikomas vartotojų apsaugos taisykles. Nacionalinės taisyklės, visų pirma susijusios su sutarčių vykdymo užtikrinimu, vartotojų apsauga ir baudžiamąja teise, taikomos ir toliau, o kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad tie kredito pirkėjai laikytųsi tokių taisyklių valstybių narių teritorijoje;

(47)

siekiant palengvinti šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymą, kai kredito pirkėjas Sąjungoje neturi buveinės arba registruotosios buveinės arba, jei pagal nacionalinę teisę jis registruotosios buveinės neturi, pagrindinės buveinės Sąjungoje, nacionalinės teisės aktais, kuriais perkeliama ši direktyva, turėtų būti nustatyta, kad kredito sutarties perleidimo atveju trečiosios valstybės kredito pirkėjas paskiria atstovą, kurio buveinė yra Sąjungoje arba kuris turi registruotąją buveinę Sąjungoje, ar, jei pagal nacionalinę teisę jis registruotosios buveinės neturi, kurio pagrindinė buveinė yra Sąjungoje, į kurį galėtų kreiptis kompetentingos institucijos – papildomai arba vietoj kredito pirkėjo. Tas atstovas yra atsakingas už kredito pirkėjų įpareigojimų pagal direktyvą vykdymą, nedarant poveikio kredito administratorių pareigoms. Perleisdami neveiksnias kredito sutartis kredito pirkėjai turėtų kartą per pusmetį informuoti buveinės valstybės narės kompetentingą instituciją, pateikdami apibendrinto lygmens informaciją bent apie bendrą neapmokėtą perleisto kredito portfelio sumą, taip pat į jį įtrauktų kreditų skaičių ir dydį, ir nurodyti, ar į perleidimą įtrauktos su vartotojais sudarytos kredito sutartys. Kiekvienu atveju, kai portfelis perleidžiamas per vieną sandorį, suteikiama informacija turėtų apimti kredito pirkėjo juridinio asmens identifikatorių (LEI) arba, kai taikoma, jo atstovo Sąjungoje arba, jei tokių nėra, kredito pirkėjo ir, kai taikoma, jo atstovo Sąjungoje tapatybes ir adresą. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę reikalauti, kad informacija būtų teikiama kas ketvirtį, kai jos mano, kad tai būtina, be kita ko, dėl didelio sandorių skaičiaus krizės laikotarpiu;

(48)

šiuo metu valstybėse narėse išduoti veiklos leidimus kredito administratoriams ir kredito pirkėjams ir vykdyti jų priežiūrą pavesta skirtingoms institucijoms, todėl labai svarbu, kad valstybės narės patikslintų tokių institucijų funkcijas ir tinkamai paskirstytų įgaliojimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad joms gali reikėti prižiūrėti subjektus, teikiančius paslaugas kitose valstybėse narėse. Siekiant užtikrinti veiksmingą ir proporcingą priežiūrą visoje Sąjungoje, valstybės narės turėtų kompetentingoms institucijoms suteikti reikalingus įgaliojimus, būtinus jų pareigoms pagal šią direktyvą vykdyti, įskaitant įgaliojimą gauti reikalingą informaciją, tirti galimus šios direktyvos pažeidimus, nagrinėti skolininkų skundus ir taikyti administracines nuobaudas bei taisomąsias priemones, įskaitant veiklos leidimų panaikinimą. Kai taikomos tokios administracinės nuobaudos bei taisomosios priemonės, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos jas taikytų proporcingai ir pateiktų savo sprendimų motyvus, ir kad tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nesiima veiksmų per nustatytą laikotarpį, tiems sprendimams būtų taikoma teisminė peržiūra;

(49)

nuostatos, susijusios su šios direktyvos pažeidimais, nedaro poveikio valstybės narės teisei įsikišti tais atvejais, kai pažeidžiama nacionalinė teisė, susijusi su, pavyzdžiui, vartotojų apsauga, skolininkų teisėmis arba vykdoma nusikalstama veikla. Tokiais atvejais priimančiosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje buvo suteiktas kreditas, kompetentingos institucijos yra kompetentingos spręsti, ar pažeista nacionalinė teisė, vadinasi, jų įgaliojimai šia direktyva neapribojami;

(50)

kadangi kredito antrinių rinkų rezultatai iš esmės priklausys nuo geros dalyvaujančių subjektų reputacijos, kredito administratoriai turėtų nustatyti veiksmingą skolininkų skundų nagrinėjimo mechanizmą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad institucijos, kompetentingos vykdyti kredito pirkėjų ir kredito administratorių priežiūrą, turėtų veiksmingas ir prieinamas skolininkų skundų nagrinėjimo procedūras;

(51)

asmens duomenų tvarkymui šios direktyvos tikslais taikomas tiek Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (16), tiek Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 (17). Visų pirma, kai šios direktyvos tikslais tvarkomi asmens duomenys, turėtų būti nurodytas aiškus tikslas, atitinkamas teisinis pagrindas, vykdomi atitinkami Reglamentu (ES) 2016/679 nustatyti saugumo reikalavimai ir laikomasi būtinumo, proporcingumo, tikslo ribojimo bei skaidrumo ir proporcingo duomenų saugojimo laikotarpio principų. Tais tikslais pageidautina, kad būtų laikomasi viso sektoriaus lygmens elgesio kodekso pagal Reglamento (ES) 2016/679 40 straipsnį. Be to, visose įgyvendinant šią direktyvą sukurtose ir naudojamose asmens duomenų tvarkymo sistemose turėtų būti įdiegta pritaikytoji duomenų apsauga ir standartizuotoji duomenų apsauga. Taip pat valstybių narių kompetentingų institucijų administracinis bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba turėtų atitikti asmens duomenų apsaugos taisykles, nustatytas Reglamente (ES) 2016/679, ir nacionalines duomenų apsaugos taisykles, kuriomis įgyvendinami Sąjungos teisės aktai;

(52)

siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, Sąjungos ir nacionalinėje teisėje numatyta keletas teisių ir apsaugos priemonių, susijusių su vartotojui suteiktomis kredito sutartimis. Tos teisės ir apsaugos priemonės visų pirma susijusios su derybomis dėl kredito sutarties, nesąžininga įmonių komercine praktika vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta Direktyvoje 2005/29/EB, ir kredito sutarties vykdymu arba įsipareigojimų pagal ją neįvykdymu. Tai visų pirma pasakytina apie ilgalaikes vartojimo kredito sutartis, kurioms taikoma Direktyva 2014/17/ES, kiek tai susiję su vartotojo teise visiškai arba iš dalies įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį iki jos galiojimo pabaigos arba naudojant Europos standartinį informacijos lapą, kai taikoma, būti informuotam apie galimą kredito sutarties perleidimą kredito pirkėjui. Skolininko teisės taip pat neturėtų būti keičiamos, jeigu kredito įstaiga perleidžia kredito sutartį kredito pirkėjui sutarties novacijos būdu. Iš esmės turėtų būti užtikrinta, kad po kredito įstaigos sudarytos kredito sutarties perleidimo kredito pirkėjui skolininkai neatsidurtų blogesnėje padėtyje. Šia direktyva neturėtų būti užkertamas kelias valstybėms narėms taikyti griežtesnes nuostatas siekiant apsaugoti skolininkus;

(53)

nedarant poveikio kitiems įsipareigojimams pagal direktyvas 2008/48/EB ir 2014/17/ES bei siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, tos direktyvos turėtų būti iš dalies pakeistos siekiant užtikrinti, kad prieš atliekant kokius nors kredito sutarties nuostatų ir sąlygų pakeitimus vartotojui turėtų būti laiku pateiktas aiškus ir išsamus tokių pakeitimų sąrašas, jų įgyvendinimo laikotarpis ir visa reikalinga informacija, taip pat nacionalinės institucijos, kuriai vartotojas gali pateikti skundą, pavadinimas ir adresas;

(54)

informacija apie kredito sutarties nuostatų ir sąlygų pakeitimą pagal direktyvas 2008/48/EB ir 2014/17/ES, kaip nustatyta šios direktyvos pakeitimais, neturėtų daryti poveikio direktyvose 2008/48/EB ir 2014/17/ES nustatytoms vartotojų teisėms, įskaitant teises į informaciją;

(55)

Sąjungos teisės aktų leidėjo teikiama svarba vartotojų apsaugai, numatytai Tarybos direktyvoje 93/13/EEB (18) ir direktyvose 2008/48/EB bei 2014/17/ES, reiškia, kad kreditoriaus teisių pagal kredito sutartį arba pačios kredito sutarties perdavimas kredito pirkėjui neturėtų jokiais būdais paveikti Sąjungos teise numatytos vartotojų apsaugos lygio. Todėl kredito pirkėjai ir kredito administratoriai turėtų laikytis taikytinos Sąjungos ir nacionalinės teisės, galiojančios pradinei kredito sutarčiai, o skolininkai turėtų išlaikyti tą patį apsaugos lygį, kaip numatyta pagal taikytiną Sąjungos ir nacionalinę teisę arba Sąjungos ar nacionalines kolizines normas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad skolininkas nepatirtų jokių su kredito sutarties perleidimu susijusių išlaidų, išskyrus tas, kurios jau įtrauktos į tą kredito sutartį. Dėl mokesčių vartotojams nustatymo įsipareigojimų neįvykdymo atveju turėtų būti iš dalies pakeista Direktyva 2008/48/EB, pagal kurią reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi tų pačių taisyklių, kurios nustatytos Direktyvoje 2014/17/ES dėl mokesčių ir sankcijų viršutinių ribų nustatymo;

(56)

vartotojų atžvilgiu direktyvos 2008/48/EB ir 2014/17/ES turėtų būti iš dalies pakeistos šia direktyva nustatant, kad valstybės narės reikalautų iš kreditorių laikytis atitinkamos tvarkos ir procedūrų, kad prireikus jie dėtų pastangas, kad prieš inicijuojant teisės naudotis turtu atėmimo procedūrą būtų užtikrintas pagrįstas restruktūrizavimas. Reikėtų atsižvelgti į 2015 m. rugpjūčio 19 d. EBI gaires dėl įsiskolinimų ir teisės naudotis turtu atėmimo, 2018 m. spalio 31 d. EBI gaires dėl neveiksnių ir restruktūrizuotų pozicijų valdymo ir 2017 m. kovo mėn. ECB gaires bankams dėl neveiksnių paskolų. Spręsdami, kokių restruktūrizavimo priemonių reikia imtis, kreditoriai turėtų atsižvelgti į asmenines vartotojo aplinkybes, vartotojo interesus ir teises ir vartotojo gebėjimą grąžinti kreditą, įskaitant visų pirma atvejus, kai kredito sutartis užtikrinta gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu, kuris yra vartotojo pagrindinė gyvenamoji vieta. Restruktūrizavimo priemonės galėtų apimti tam tikras nuolaidas vartotojui, pavyzdžiui, visišką arba dalinį kredito sutarties refinansavimą ar esamų kredito sutarties nuostatų ir sąlygų pakeitimą, įskaitant, be kita ko, hipotekos termino pratęsimą, kredito sutarties rūšies pakeitimą, visos įmokos ar jos dalies mokėjimo atidėjimą tam tikram laikotarpiui, palūkanų normos pakeitimą, įmokų mokėjimo atidėjimo pasiūlymą, dalinį grąžinimą, valiutos konvertavimą, dalinį atleidimą nuo skolos ir skolos konsolidavimą. Valstybės narės turėtų būti nustačiusios tinkamas restruktūrizavimo priemones nacionaliniu lygmeniu. Šioje direktyvoje pateiktas restruktūrizavimo priemonių sąrašas, kaip direktyvų 2008/48/EB ir 2014/17/ES pakeitimai, nėra baigtinis, todėl valstybės narės gali pačios numatyti papildomas priemones. Be to, valstybės narės gali pasirinkti nenustatyti konkrečių priemonių, jei tai numatyta nacionaliniu lygmeniu ir jei esamų priemonių kiekio pakanka. Tais atvejais, kai po teisių naudotis turtu atėmimo procedūros lieka negrąžinta skola, valstybės narės turėtų užtikrinti minimalių gyvenimo sąlygų apsaugą ir įdiegti priemones, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos grąžinti skolą ir kartu išvengta ilgalaikio pernelyg didelio įsiskolinimo. Bent tais atvejais, kai už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą gauta kaina turi įtakos sumai, kurią yra skolingas vartotojas, valstybės narės turėtų skatinti kreditorius imtis pagrįstų priemonių, kad už gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, naudojimosi kuriuo teisės buvo atimtos, būtų gauta geriausia rinkos sąlygomis įmanoma kaina. Valstybės narės neturėtų kliudyti kredito sutarties šalims aiškiai susitarti, kad garantijos perdavimas kreditoriui yra pakankamas norint grąžinti skolą, visų pirma kai kreditas užtikrintas vartotojo pagrindiniu gyvenamuoju būstu;

(57)

siekiant užtikrinti, kad vartotojų apsaugos lygis nepasikeistų, kai kreditoriaus teisės pagal hipotekos kredito sutartį arba pati kredito sutartis yra perleidžiamos trečiajai šaliai, reikėtų iš dalies pakeisti Direktyvą 2014/17/ES siekiant nustatyti, kad toje direktyvoje numatytais kredito perleidimo atvejais vartotojas turi teisę pasinaudoti prieš kredito pirkėją bet kokia gynybos priemone, kuria vartotojas galėjo naudotis prieš pirminį kreditorių, ir būti informuotas apie perleidimą;

(58)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (19) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(59)

vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2019 m. sausio 24 d.;

(60)

Komisija turėtų peržiūrėti, ar ši direktyva veiksmingai įgyvendinama, nes toliau kuriama antrinė neveiksnių kredito sutarčių, kurioms taikomas aukštas vartotojų apsaugos lygis, vidaus rinka. Komisija yra tinkamai pasirengusi nagrinėti konkrečius tarpvalstybinius klausimus, kurių negali nustatyti ar tinkamai išspręsti pavienės valstybės narės, pavyzdžiui, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika, kuri gali kilti dėl kredito administravimo ir kredito pirkėjų veiklos ir skirtingų valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimo. Todėl būtų tikslinga, kad Komisija, atlikdama šios direktyvos peržiūrą, taip pat pateiktų išsamų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos, susijusios su kredito administratorių ir kredito pirkėjų veikla ir kompetentingų institucijų administraciniu bendradarbiavimu, vertinimą;

(61)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. stiprinti neveiksnių paskolų antrinių rinkų plėtrą Sąjungoje, kartu užtikrinant dar didesnę skolininkų, visų pirma vartotojų, apsaugą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jų masto arba poveikio tų tikslų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,