(1)

siekiant įtraukti naujas Sąjungos mokesčių skaidrumo iniciatyvas, pastaraisiais metais Tarybos direktyva 2011/16/ES (3) buvo keliskart iš dalies pakeista. Tais pakeitimais daugiausia nustatytos informacijos teikimo prievolės, vykdomos teikiant informaciją kitoms valstybėms narėms, susijusios su finansinėmis sąskaitomis, išankstiniais tarpvalstybiniais sprendimais ir išankstine kainodaros tvarka, ataskaitomis pagal šalis ir praneštinais tarpvalstybiniais susitarimais. Todėl tais pakeitimais išplėsta automatinių informacijos mainų taikymo sritis. Dabar, siekdami nustatyti įvairių formų mokestinio sukčiavimo, mokesčių slėpimo bei vengimo atvejus ir užkirsti jiems kelią, valstybių narių mokesčių administratoriai gali naudotis platesniu bendradarbiavimo priemonių rinkiniu;

(2)

pastaraisiais metais Komisija stebėjo Direktyvos 2011/16/ES taikymą ir 2019 m. baigė ją vertinti. Nors automatinių informacijos mainų srityje padaryta didelė pažanga, dar reikia tobulinti nuostatas, susijusias su visų formų informacijos mainais ir administraciniu bendradarbiavimu;

(3)

vadovaujantis Direktyvos 2011/16/ES 5 straipsniu, institucija, į kurią kreipiamasi, turi pateikti besikreipiančiajai institucijai visą turimą arba atliekant administracinius tyrimus gaunamą informaciją, kuri, kaip galima numatyti, yra reikalinga administruojant valstybių narių nacionalinius teisės aktus, susijusius su į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais mokesčiais, ir užtikrinant jų vykdymą. Siekiant užtikrinti informacijos mainų veiksmingumą ir išvengti nepagrįsto prašymų atmetimo, taip pat užtikrinti teisinį tikrumą mokesčių administratoriams ir mokesčių mokėtojams, turėtų būti aiškiai apibrėžtas ir susistemintas tarptautiniu mastu sutartas numatomo reikalingumo standartas;

(4)

kartais reikia nagrinėti prašymus suteikti informaciją, susijusius su mokesčių mokėtojų grupėmis, kurių narių negalima identifikuoti atskirai, ir numatomą prašomos informacijos reikalingumą galima apibūdinti tik remiantis bendrais požymiais. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratoriai turėtų prašymus suteikti informaciją dėl grupių ir toliau naudoti remdamiesi aiškia teisine sistema;

(5)

svarbu, kad valstybės narės keistųsi su intelektinės nuosavybės pajamomis susijusia informacija, nes dėl itin didelio susijusio turto judumo šioje ekonomikos srityje dažnai linkstama taikyti pelno perkėlimo susitarimus. Todėl, siekiant sustiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu ir mokesčių vengimu, į pajamų kategorijas, kurioms taikomi privalomi automatiniai informacijos mainai, reikėtų įtraukti autorinius atlyginimus, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos 2003/49/EB (4) 2 straipsnio b punkte. Valstybės narės turėtų dėti visas įmanomas ir pagrįstas pastangas siekdamos įtraukti rezidavimo vietos valstybės narės mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį (MMIN) į pranešimą dėl pajamų ir kapitalo kategorijų, kurioms taikomi privalomi automatiniai informacijos mainai;

(6)

pastaraisiais metais labai paspartėjo ekonomikos skaitmeninimas. Todėl padaugėjo sudėtingų su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių slėpimu ir mokesčių vengimu susijusių situacijų. Dėl paslaugų, kurios teikiamos naudojantis platformų operatorių pasiūlymais, tarpvalstybinio pobūdžio susidarė sudėtinga aplinka, kurioje gali būti sunku užtikrinti mokesčių taisyklių vykdymą ir mokestinių prievolių vykdymą. Trūksta mokestinių prievolių vykdymo, o nedeklaruotų pajamų vertė yra didelė. Valstybių narių mokesčių administratoriai turi nepakankamai informacijos, kad galėtų teisingai apskaičiuoti ir valdyti bendrąsias pajamas, kurios jų valstybėje gaunamos iš tarpininkaujant skaitmeninėms platformoms vykdomos veiklos. Tai itin problemiška, kai pajamų arba apmokestinamųjų sumų srautai eina per kitose jurisdikcijose įsteigtas skaitmenines platformas;

(7)

mokesčių administratoriai dažnai prašo informacijos iš platformų operatorių. Todėl platformų operatoriai patiria dideles administracines ir reikalavimų laikymosi išlaidas. Be to, kai kurios valstybės narės yra nustačiusios vienašalę informacijos teikimo prievolę, kuri platformų operatoriams sukuria papildomą administracinę naštą, nes jie turi laikytis daugelio nacionalinių informacijos teikimo standartų. Todėl visoje vidaus rinkoje labai svarbu taikyti standartizuotą informacijos teikimo reikalavimą;

(8)

atsižvelgiant į tai, kad dauguma skaitmeninėse platformose veikiančių pardavėjų pajamų arba apmokestinamųjų sumų srautų juda tarpvalstybiniu mastu, su atitinkama veikla susijusios informacijos teikimas duotų papildomų teigiamų rezultatų, jei ši informacija taip pat būtų teikiama toms valstybėms narėms, kurios turėtų teisę apmokestinti gautas pajamas. Automatiniai mokesčių administratorių informacijos mainai pirmiausia labai svarbūs siekiant šiems mokesčių administratoriams suteikti reikiamą informaciją, kad jie galėtų tinkamai apskaičiuoti mokėtinus pajamų mokesčius ir pridėtinės vertės mokestį (PVM);

(9)

siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, informacijos teikimo taisyklės turėtų būti tiek veiksmingos, tiek paprastos. Pripažįstant tai, kad sunku nustatyti apmokestinamuosius įvykius, kai komercinės veiklos vykdymas skaitmeninėmis platformomis yra palengvinamas, ir atsižvelgiant į papildomą administracinę naštą, kuri tokiu atveju tektų mokesčių administratoriams, būtina nustatyti platformų operatoriams taikomą informacijos teikimo prievolę. Platformų operatoriai turi geresnes galimybes rinkti ir tikrinti reikiamą informaciją apie visus konkrečioje skaitmeninėje platformoje veikiančius ir ja besinaudojančius pardavėjus;

(10)

siekiant užtikrinti informacijos teikimo taisyklių veiksmingumą, tinkamą vidaus rinkos veikimą, vienodas sąlygas ir nediskriminavimo principo taikymą, informacijos teikimo prievolė turėtų būti taikoma tiek tarpvalstybinei, tiek netarpvalstybinei veiklai. Be to, dėl tokio informacijos teikimo taisyklių taikymo sumažėtų skaitmeninėms platformoms tenkanti administracinė našta;

(11)

atsižvelgiant į tai, kad tiek asmenys, tiek subjektai plačiai naudoja skaitmenines platformas komercinei veiklai vykdyti, labai svarbu užtikrinti, kad informacijos teikimo prievolė taikoma neatsižvelgiant į teisinį pardavėjo statusą. Vis dėlto išimtis turėtų būti taikoma valdžios subjektams – jiems informacijos teikimo prievolė neturėtų būti taikoma;

(12)

teikiant duomenis apie vykdant tokią veiklą gautas pajamas, mokesčių administratoriams turėtų būti pateikiama išsami informacija, kuriuo remiantis būtų galima tinkamai apskaičiuoti mokėtiną pajamų mokestį;

(13)

siekiant supaprastinti ir sumažinti reikalavimų laikymosi išlaidas, būtų pagrįsta reikalauti, kad platformų operatoriai apie pardavėjų gautas pajamas naudojantis skaitmenine platforma praneštų vienoje valstybėje narėje;

(14)

atsižvelgiant į skaitmeninių platformų pobūdį ir lankstumą, informacijos teikimo prievolė taip pat turėtų būti taikoma tiems platformų operatoriams, kurie vykdo komercinę veiklą Sąjungoje, bet valstybėje narėje nėra nei rezidentai mokesčių tikslais, nei įsisteigę, joje nėra nei jų administracijos centro, nei nuolatinės buveinės (toliau – užsienio platformų operatoriai). Taip būtų užtikrinamos vienodos sąlygos visoms skaitmeninėms platformoms ir užkertamas kelias nesąžiningai konkurencijai. Kad būtų lengviau įgyvendinti šį tikslą, iš užsienio platformų operatorių, kad jie galėtų veikti vidaus rinkoje, turėtų būti reikalaujama užsiregistruoti ir teikti informaciją vienoje valstybėje narėje. Panaikinus užsienio platformos operatoriaus registraciją, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad iš tokio užsienio platformos operatoriaus vėl registruojantis Sąjungoje būtų reikalaujama atitinkamai valstybei narei pateikti tinkamas garantijas, pavyzdžiui, rašytinius patvirtinimus arba finansinius užstatus;

(15)

vis dėlto tikslinga nustatyti priemones, kuriomis būtų sumažinta užsienio platformų operatoriams ir valstybių narių mokesčių administratoriams tenkanti administracinė našta, kai galioja atitinkami susitarimai, kuriais užtikrinama, kad tarp Sąjungai nepriklausančios jurisdikcijos ir valstybės narės būtų keičiamasi lygiaverte informacija. Tais atvejais būtų tikslinga tuos platformų operatorius, kurie pateikė informaciją Sąjungai nepriklausančiai jurisdikcijai, atleisti nuo prievolės teikti informaciją valstybėje narėje tiek, kiek valstybės narės gaunama informacija yra susijusi su šios direktyvos taikymo srities veikla ir ta informacija yra lygiavertė informacijai, kurią reikalaujama teikti pagal šioje direktyvoje nustatytas informacijos teikimo taisykles. Siekiant skatinti administracinį bendradarbiavimą šioje srityje su Sąjungai nepriklausančiomis jurisdikcijomis ir pripažįstant, kad derybose dėl susitarimų tarp valstybių narių ir Sąjungai nepriklausančių jurisdikcijų reikia lankstumo, šia direktyva turėtų būti leidžiama Sąjungai nepriklausančių jurisdikcijų kompetentingam platformos operatoriui teikti lygiavertę informaciją apie praneštinus pardavėjus vien tik Sąjungai nepriklausančios jurisdikcijos mokesčių administratoriui, kuris savo ruožtu tokią informaciją perduotų valstybių narių mokesčių administratoriams. Kai tikslinga, šį mechanizmą turėtų būti galima taikyti siekiant, kad lygiavertė informacija nebūtų teikiama ir perduodama daugiau nei vieną kartą;

(16)

atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratoriai visame pasaulyje susiduria su iššūkiais, susijusiais su nuolat augančia skaitmeninių platformų ekonomika, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) parengė Platformų operatorių informacijos teikimo pavyzdines taisykles pardavėjų, veikiančių dalijimosi ir trumpų projektų ekonomikoje, atžvilgiu (toliau – pavyzdinės taisyklės). Atsižvelgiant į tai, kad tarpvalstybinė veikla, kurią vykdo skaitmeninės platformos ir jose veikiantys pardavėjai, yra labai paplitusi, galima pagrįstai numatyti, kad Sąjungai nepriklausančios jurisdikcijos turės pakankamai paskatų sekti Sąjungos rodomu lyderystės pavyzdžiu ir pagal pavyzdines taisykles įgyvendinti informacijos apie praneštinus pardavėjus rinkimą ir automatinius tokios informacijos tarpusavio mainus. Nors pavyzdinių taisyklių taikymo sritis, susijusi su pardavėjais, apie kuriuos turi būti teikiama informacija, ir skaitmeninėmis platformomis, kurios tą informaciją turi teikti, ne visiškai sutampa su atitinkama šios direktyvos taikymo sritimi, pavyzdinėmis taisyklėmis turėtų būti nustatyta, kad būtų teikiama lygiavertė informacija, susijusi su atitinkama veikla, kuri patenka ir į šios direktyvos, ir į pavyzdinių taisyklių taikymo sritį, kuri galėtų būti dar išplėsta, kad apimtų kitą atitinkamą veiklą;

(17)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (5). Konkrečiau, Komisija turėtų priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatytų, ar informacija, kuria pagal susitarimą tarp valstybės narės kompetentingų institucijų ir Sąjungai nepriklausančio jurisdikciją turinčio subjekto reikalaujama keistis, yra lygiavertė šioje direktyvoje nurodytai informacijai. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimų su Sąjungai nepriklausančiomis jurisdikcijomis dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje sudarymas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai, Komisija veiksmų galėtų imtis ir reaguodama į valstybės narės prašymą. Šia administracine procedūra, nekeičiant šios direktyvos taikymo srities ir sąlygų, turėtų būti užtikrintas teisinis tikrumas, susijęs su iš šios direktyvos kylančių prievolių koreliacija su bet kokiais susitarimais dėl informacijos mainų, kuriuos valstybės narės gali būti sudariusios su Sąjungai nepriklausančiomis jurisdikcijomis. Šiuo tikslu reikalinga, kad gavus valstybės narės prašymą taip pat būtų galima nuspręsti dėl lygiavertiškumo iš anksto prieš numatomą tokio susitarimo sudarymą. Kai tokios informacijos mainai grindžiami daugiašaliu dokumentu, lygiavertiškumo sprendimas turėtų būti susijęs su atitinkamos sistemos, kuriai taikomas toks dokumentas, visuma. Nepaisant to, turėtų ir toliau būti galima priimti sprendimą dėl lygiavertiškumo, kai tikslinga, susijusio su dvišaliu dokumentu arba informacijos mainų santykiais su atskira Sąjungai nepriklausančia jurisdikcija;

(18)

siekiant užkirsti kelią mokestiniam sukčiavimui, mokesčių slėpimui ir mokesčių vengimui, tikslinga nustatyti, kad informacijos apie komercinę veiklą teikimas apimtų nekilnojamojo turto nuomą, asmenines paslaugas, prekybą prekėmis ir bet kokios rūšies transporto priemonės nuomą. Pardavėjo, kuris veikia kaip platformos operatoriaus darbuotojas, vykdomai veiklai tokios informacijos teikimo prievolė neturėtų būti taikoma;

(19)

siekiant sumažinti nereikalingas reikalavimų laikymosi išlaidas pardavėjams, kurios užsiima nekilnojamojo turto nuoma, pavyzdžiui, viešbučių tinklams arba kelionių organizatoriams, reikėtų nustatyti į siūlomos grupės turto išnuomojimų skaičiaus ribą, kurią pasiekus skaitmeninių platformų operatoriams nebūtų taikoma informacijos teikimo prievolė. Nepaisant to, siekiant išvengti rizikos, kad tarpininkai, veikiantys skaitmeninėse platformose kaip vienas pardavėjas, bet valdantys daug turto vienetų, nevykdys informacijos teikimo prievolių, turėtų būti nustatytos tinkamos apsaugos priemonės;

(20)

tikslą užkirsti kelią mokestiniam sukčiavimui, mokesčių slėpimui ir mokesčių vengimui būtų galima pasiekti reikalaujant iš platformų operatorių pateikti informaciją apie iš skaitmeninių platformų gautas pajamas ankstyvame etape, prieš valstybių narių mokesčių administratoriams atliekant kasmetinius mokesčių apskaičiavimus. Siekiant palengvinti valstybių narių mokesčių administratorių darbą, pateikta informacija turėtų būti pasikeičiama per mėnesį nuo jos pateikimo. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas automatiniams informacijos mainams ir efektyviau naudoti išteklius, informacijos mainai turėtų būti vykdomi elektroniniu būdu per esamą Sąjungos sukurtą bendrąjį ryšių tinklą (CCN);

(21)

tais atvejais, kai užsienio platformų operatoriai teikia lygiavertę informaciją apie praneštinus pardavėjus Sąjungai nepriklausančioms jurisdikcijoms atitinkamiems mokesčių administratoriams, tikimasi, kad tų jurisdikcijų mokesčių administratoriai užtikrins išsamaus patikrinimo procedūrų ir informacijos teikimo reikalavimų veiksmingą įgyvendinimą. Tačiau tais atvejais, kai tai nedaroma, užsienio platformų operatoriai turėtų būti įpareigoti užsiregistruoti, atlikti išsamų patikrinimą ir teikti informaciją Sąjungoje, o valstybės narės turėtų užtikrinti tokių užsienio platformų operatorių registravimo ir informacijos teikimo prievolių vykdymą. Todėl valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, ir imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad jos būtų taikomos. Nors sankcijų pasirinkimas paliekamas valstybių narių nuožiūrai, numatytos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninės platformos dažnai veikia plačioje geografinėje teritorijoje, valstybėms narėms tikslinga stengtis imtis koordinuotų veiksmų siekiant užtikrinti registravimosi ir informacijos teikimo reikalavimų, taikytinų iš Sąjungai nepriklausančių jurisdikcijų veikiančioms skaitmeninėms platformoms, vykdymą, be kita ko, blogiausiu atveju užkirsti kelią skaitmeninėms platformoms veikti Sąjungoje. Pagal savo kompetenciją Komisija turėtų palengvinti tokių valstybių narių veiksmų koordinavimą, taip atsižvelgdama į būsimas bendras priemones skaitmeninių platformų atžvilgiu ir galimų valstybėms narėms prieinamų priemonių skirtumus;

(22)

būtina sustiprinti Direktyvos 2011/16/ES nuostatas, susijusias su vienos valstybės narės pareigūnų dalyvavimu kitos valstybės narės teritorijoje ir vienalaikiais patikrinimais, kuriuos atlieka dvi arba daugiau valstybių narių, siekiant užtikrinti veiksmingą tų nuostatų taikymą. Todėl atsakymus į prašymus dėl kitos valstybės narės pareigūnų dalyvavimo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentinga institucija turėtų pateikti per nustatytą laikotarpį. Kitos valstybės narės teritorijoje atliekant administracinį tyrimą vietoje esantiems arba naudojantis elektroninėmis ryšio priemonėmis administraciniame tyrime dalyvaujantiems vienos valstybės narės pareigūnams tiesiogiai apklausiant asmenis ir tikrinant dokumentus turėtų būti taikoma valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nustatyta procedūrinė tvarka;

(23)

turėtų būti reikalaujama, kad vienalaikį patikrinimą ketinanti atlikti valstybė narė apie savo ketinimą praneštų kitoms atitinkamoms valstybėms narėms. Siekiant veiksmingumo ir teisinio tikrumo, tikslinga nustatyti, kad kiekvienos atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija būtų įpareigota atsakyti per tam tikrą laikotarpį;

(24)

daugiašaliai patikrinimai, atliekami naudojantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1286/2013 (6) nustatyta programa „Fiscalis 2020“, parodė koordinuotų vieno arba daugiau mokesčių mokėtojų, dėl kurių dviejų arba daugiau valstybių narių kompetentingos institucijos turi bendrų arba vienas kitą papildančių interesų, patikrinimų naudą. Tokie bendri veiksmai šiuo metu vykdomi tik bendrai taikant galiojančias nuostatas dėl vienos valstybės narės pareigūnų buvimo kitos valstybės narės teritorijoje ir vienalaikių patikrinimų. Tačiau daugeliu atvejų matyti, kad, siekiant užtikrinti daugiau teisinio tikrumo, šią praktiką reikia dar patobulinti;

(25)

todėl tikslinga Direktyvą 2011/16/ES papildyti tam tikromis nuostatomis, kuriomis geriau paaiškinama sistema ir pagrindiniai principai, kurie turėtų būti taikomi tuo atveju, kai valstybių narių kompetentingos institucijos nusprendžia taikyti bendro audito priemonę. Bendri auditai turėtų būti papildoma valstybių narių administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje priemonė, kuri papildytų esamą sistemą, kurioje nustatytos kitos valstybės narės pareigūnų buvimo administracinėse patalpose, dalyvavimo atliekant administracinius tyrimus ir vienalaikių patikrinimų galimybės. Bendri auditai būtų vykdomi kaip administraciniai tyrimai, kuriuos kartu atliktų dviejų arba daugiau valstybių narių kompetentingos institucijos ir kurie būtų susiję su vienu arba daugiau asmenų, dėl kurių tų valstybių narių kompetentingos institucijos turi bendrų arba vienas kitą papildančių interesų. Bendri auditai gali atlikti svarbų vaidmenį gerinant vidaus rinkos veikimą. Bendri auditai turėtų būti tokios struktūros, kad mokesčių mokėtojams užtikrintų teisinį tikrumą, taikant aiškias procedūrines taisykles, įskaitant dvigubo apmokestinimo rizikos mažinimo priemones;

(26)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, Direktyvos 2011/16/ES nuostatomis dėl bendrų auditų taip pat turėtų būti numatyti pagrindiniai išsamesni tos priemonės aspektai, pavyzdžiui, konkretus atsakymo į prašymą dėl bendro audito pateikimo terminas, atliekant bendrą auditą dalyvaujančių pareigūnų teisių ir pareigų taikymo sritis ir bendro audito galutinės ataskaitos parengimo procesas. Neturėtų būti aiškinama, kad tos nuostatos dėl bendrų auditų daro poveikį kokiems nors procesams, kurie vyktų valstybėje narėje pagal jos nacionalinę teisę kaip bendro audito pasekmė ar su juo susijusi tolesnė veikla, pavyzdžiui apmokestinimui arba mokesčio apskaičiavimui valstybių narių mokesčių administratorių sprendimu, su tuo sprendimu susijusio apskundimo arba ginčo sprendimo procesu arba teisių gynimo priemonėms, kuriomis dėl šių procesų gali naudotis mokesčių mokėtojai. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, galutinėje bendro audito ataskaitoje turėtų būti pateiktos išvados, dėl kurių susitarė atitinkamos kompetentingos institucijos. Be to, atitinkamos kompetentingos institucijos taip pat galėtų susitarti, kad į bendro audito galutinę ataskaitą būtų įtraukti visi klausimai, dėl kurių susitarti nepavyko. Į bendro audito galutinėje ataskaitoje pateiktus audito pastebėjimus, dėl kurių susitarta tarpusavyje, turėtų būti atsižvelgiama dalyvaujančių valstybių narių kompetentingų institucijų po bendro audito parengtuose atitinkamuose dokumentuose;

(27)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, tikslinga nustatyti, kad bendri auditai turėtų būti atliekami susitarus ir iš anksto ir derinant veiksmus, laikantis valstybės narės, kurioje vykdoma bendro audito veikla, teisės aktų ir procedūrinių reikalavimų. Tokie reikalavimai taip pat gali apimti prievolę užtikrinti, kad valstybės narės pareigūnai, dalyvavę atliekant bendrą auditą kitoje valstybėje narėje, prireikus taip pat dalyvautų skundo nagrinėjimo, peržiūros ar apskundimo procese toje valstybėje narėje;

(28)

pareigūnų, dalyvaujančių bendrame audite, teisės ir pareigos, kai jie vietoje dalyvauja veikloje, kuri vykdoma kitoje valstybėje narėje, turėtų būti nustatytos pagal valstybės narės, kurioje vykdoma bendro audito veikla, teisės aktus. Tuo pačiu metu kitos valstybės narės pareigūnai, laikydamiesi valstybės narės, kurioje vykdoma bendro audito veikla, teisės aktų, neturėtų naudotis įgaliojimais, kurie viršytų jiems pagal jų valstybės narės teisės aktus suteiktus įgaliojimus;

(29)

nors nuostatų dėl bendrų auditų tikslas yra užtikrinti naudingą administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje priemonę, nė viena šios direktyvos nuostata neturėtų būti laikoma prieštaraujančia įtvirtintoms taisyklėms dėl valstybių narių bendradarbiavimo bylose;

(30)

svarbu, kad pagal Direktyvą 2011/16/ES pateikta informacija būtų iš esmės naudojama į materialinę šios direktyvos taikymo sritį patenkantiems mokesčiams apskaičiuoti, administruoti ir jų mokėjimui užtikrinti. Nors iki šiol kelias tam nebuvo užkirstas, dėl neaiškios sistemos nebuvo visiško tikrumo, kaip naudoti informaciją. Todėl, atsižvelgiant į PVM svarbą vidaus rinkos veikimui, tikslinga patikslinti, kad valstybių narių vienų kitoms pateikta informacija gali būti naudojama ir PVM bei kitiems netiesioginiams mokesčiams apskaičiuoti, administruoti ir jų mokėjimui užtikrinti;

(31)

informaciją mokesčių tikslais kitai valstybei narei teikianti valstybė narė turėtų leisti naudoti tą informaciją kitais tikslais tiek, kiek tai leidžiama pagal abiejų valstybių narių teisės aktus. Valstybė narė gali leisti naudoti informaciją kitais tikslais gavusi privalomą kitos valstybės narės prašymą arba visoms valstybėms narėms pateikusi kitų leidžiamų tikslų sąrašą;

(32)

siekiant padėti informacijos mainuose pagal šią direktyvą dalyvaujantiems mokesčių administratoriams, valstybės narės, padedamos Komisijos, turėtų parengti praktines nuostatas, įskaitant, kai tikslinga, bendrą duomenų valdytojų susitarimą, duomenų tvarkytojų ir duomenų valdytojų susitarimą ar tokių pavyzdinių susitarimų projektus. Tik Komisijos Saugumo akreditacijos tarnybos tinkamai akredituoti asmenys gali susipažinti su informacija, teikiama pagal Direktyvą 2011/16/ES ir perduodama elektroninėmis priemonėmis naudojantis CCN, ir tik tiek, kiek būtina administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje centrinio registro ir CCN priežiūros, tvarkymo ir plėtojimo tikslais. Komisija yra taip pat atsakinga už administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje centrinio registro ir CCN saugumo užtikrinimą;

(33)

siekiant užkirsti kelią duomenų saugumo pažeidimams ir sumažinti galimą žalą, itin svarbu didinti visų duomenų, kuriais pagal Direktyvą 2011/16/ES keičiasi valstybių narių kompetentingos institucijos, saugumą. Todėl tikslinga papildyti tą direktyvą taisyklėmis dėl procedūros, kurios valstybės narės ir Komisija turėtų laikytis duomenų saugumo pažeidimų valstybėse narėse atveju ir pažeidimų CCN atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad duomenys, kurių saugumas galėtų būti pažeistas, nėra skelbtini, būtų tikslinga numatyti tokias priemones kaip informacijos mainų su valstybe (-ėmis) nare (-ėmis), kurioje (-iose) įvyko duomenų saugumo pažeidimas, sustabdymo prašymas arba prieigos prie CCN sustabdymas vienai ar daugiau valstybių narių tol, kol duomenų saugumo pažeidimas ištaisomas. Atsižvelgiant į techninį su duomenų mainais susijusių procesų pobūdį, valstybės narės, padedamos Komisijos, turėtų susitarti dėl praktinių nuostatų, būtinų procedūroms, kurių turi būti laikomasi duomenų saugumo pažeidimo atveju, įgyvendinti, ir dėl priemonių, kurių turi būti imtasi siekiant užkirsti kelią duomenų saugumo pažeidimams ateityje;

(34)

siekiant užtikrinti vienodas Direktyvos 2011/16/ES, visų pirma nuostatų dėl automatinių informacijos mainų tarp kompetentingų institucijų, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti standartinę formą su ribotu skaičiumi komponentų, įskaitant lingvistines nuostatas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Reglamento (ES) Nr. 182/2011.

(35)

pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnį buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu (7);

(36)

bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal Direktyvą 2011/16/ES turėtų ir toliau atitikti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (8) ir Reglamentą (ES) 2018/1725. Direktyvoje 2011/16/ES duomenų tvarkymas numatytas vien siekiant tarnauti bendram viešajam interesui, visų pirma apmokestinimo klausimais ir kovos su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir mokesčių slėpimu, mokestinių pajamų užtikrinimo ir teisingo apmokestinimo skatinimo tikslais, o tai stiprina socialinės, politinės ir ekonominės įtraukties valstybėse narėse galimybes. Todėl Direktyvoje 2011/16/ES nuorodos į atitinkamą Sąjungos teisę dėl duomenų apsaugos turėtų būti atnaujintos ir apimti šia direktyva nustatytas taisykles. Tai itin svarbu siekiant užtikrinti teisinį tikrumą duomenų valdytojams ir duomenų tvarkytojams, kaip tai suprantama reglamentuose (ES) 2016/679 ir (ES) 2018/1725, kartu užtikrinant duomenų subjektų teisių apsaugą;

(37)

šioje direktyvoje užtikrinamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje; Visų pirma šia direktyva siekiama užtikrinti visapusišką pagarbą teisei į asmens duomenų apsaugą ir laisvę užsiimti verslu;

(38)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. veiksmingo administracinio valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo su tinkamu vidaus rinkos veikimu suderinamomis sąlygomis, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes šios direktyvos tikslo pagerinti mokesčių administratorių tarpusavio bendradarbiavimą, reikia vienodų taisyklių, kurios galėtų būti veiksmingos tarpvalstybiniais atvejais, todėl šio tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu. Laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumą principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(39)

todėl Direktyva 2011/16/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,