(1)

tvirti riziką ribojantys reikalavimai yra neatskiriama reguliavimo sąlygų, kurių laikydamosi finansų įstaigos Sąjungoje teikia paslaugas, dalis. Riziką ribojančios tvarkos ir priežiūros atžvilgiu investicinėms įmonėms, kaip ir kredito įstaigoms, taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 (4) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES (5), o veiklos leidimų joms išdavimo ir kiti organizaciniai ir veiklos reikalavimai nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/65/ES (6);

(2)

esama Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatyta riziką ribojanti tvarka yra iš esmės pagrįsta nuosekliu tarptautinių reguliavimo standartų, Bazelio bankų priežiūros komiteto nustatytų didelėms bankų grupėms, pakartojimu ir tik iš dalies apima specifinę riziką, būdingą didelės investicinių įmonių dalies įvairiapusei veiklai. Todėl toms investicinėms įmonėms būdingam specifiniam pažeidžiamumui ir rizikai valdyti Sąjungos lygmeniu turėtų būti taikomos specialiai parinktos tinkamos ir proporcingos riziką ribojančios priemonės;

(3)

pačioms investicinėms įmonėms kylanti rizika ir rizika, jų keliama klientams ir platesnėms rinkoms, kuriose investicinės įmonės veikia, priklauso nuo šių įmonių veiklos pobūdžio ir masto, taip pat nuo to, ar investicinės įmonės veikia kaip savo klientų tarpininkės ir pačios nėra sudaromų sandorių šalimis, arba nuo to, ar jos veikia kaip prekybos vertybiniais popieriais vykdytojos savo sąskaita;

(4)

patikimais riziką ribojančiais reikalavimais turėtų būti užtikrinta, kad investicinės įmonės būtų tvarkingai valdomos ir kad būtų paisoma jų klientų interesų. Jais turėtų būti atsižvelgiama į investicinių įmonių ir jų klientų galimybę prisiimti pernelyg didelę riziką ir į skirtingą investicinių įmonių prisiimamos ir keliamos rizikos laipsnį. Be to, tokiais riziką ribojančiais reikalavimais turėtų būti siekiama išvengti nederamos administracinės naštos investicinėms įmonėms nustatymo;

(5)

daugeliu Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatytos sistemos riziką ribojančių reikalavimų siekiama valdyti įprastą kredito įstaigoms kylančią riziką. Taigi esami reikalavimai iš esmės sukalibruoti taip, kad būtų išsaugotas kredito įstaigų skolinimo pajėgumas keičiantis ekonomikos ciklams ir kad indėlininkai bei mokesčių mokėtojai būtų apsaugoti nuo galimo įsipareigojimų nevykdymo, bet jie nepritaikyti visiems įvairiems investicinių įmonių rizikos profiliams. Investicinės įmonės neturi didelių mažmeninių paskolų bei paskolų įmonėms portfelių ir nepriima indėlių. Tikimybė, kad jų negebėjimas vykdyti įsipareigojimus gali padaryti žalingą poveikį bendram finansiniam stabilumui, yra mažesnė nei kredito įstaigų atveju. Todėl daugeliui investicinių įmonių kylanti ir jų keliama rizika iš esmės skiriasi nuo kredito įstaigoms kylančios ir jų keliamos rizikos, ir tie skirtumai turėtų būti aiškiai atspindėti Sąjungos riziką ribojančioje sistemoje;

(6)

Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatyti investicinėms įmonėms taikytini riziką ribojantys reikalavimai yra pagrįsti kredito įstaigoms taikomais riziką ribojančiais reikalavimais. Investicinėms įmonėms, kurių veiklos leidime nustatytos tik konkrečios investicinės paslaugos, nepatenkančios į dabartinę riziką ribojančią sistemą, taikoma daug tų reikalavimų išimčių. Tomis išimtimis pripažįstama, kad toms investicinėms įmonėms nekyla tokio pat pobūdžio rizika, kokia kyla kredito įstaigoms. Investicinėms įmonėms, kurios vykdo veiklą, patenkančią į esamą riziką ribojančią sistemą ir susijusią su prekyba finansinėmis priemonėmis, kai ta prekyba yra ribota, taikomi atitinkami sistemos reikalavimai, susiję su kapitalu, bet joms gali būti taikomos kitų sričių – likvidumo, didelių pozicijų ir finansinio sverto – išimtys. Investicinėms įmonėms, kurių veiklos leidimuose nenustatyta tokių apribojimų, taikomi tie patys riziką ribojantys reikalavimai kaip ir kredito įstaigoms;

(7)

prekyba finansinėmis priemonėmis, neatsižvelgiant į tai, ar ja siekiama valdyti riziką, apsidrausti nuo rizikos arba valdyti likvidumą, ar laikui bėgant įgyti su priemonių verte susijusių tikslinių pozicijų, yra veikla, kurios gali imtis ir kredito įstaigos, ir investicinės įmonės, turinčios veiklos leidimą vykdyti prekybą savo sąskaita, ir kuriai jau skirta riziką ribojanti sistema pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES. Siekiant išvengti nevienodų sąlygų – jos šioje srityje gali lemti kredito įstaigų ir investicinių įmonių reglamentavimo arbitražą, – toms investicinėms įmonėms taip pat turėtų būti toliau taikomi nuosavų lėšų reikalavimai, nustatyti remiantis tomis rizikai taikomomis taisyklėmis. Taisyklės taip pat apima tų investicinių įmonių pozicijas jų prekybos sandorių šalims tam tikruose sandoriuose ir atitinkamus nuosavų lėšų reikalavimus, todėl jos taip pat turėtų būti toliau taikomos investicinėms įmonėms supaprastinta tvarka. Galiausiai, esamos riziką ribojančios sistemos taisyklės dėl didelių pozicijų taip pat aktualios tada, kai tų investicinių įmonių tam tikrų sandorio šalių prekybos pozicijos yra itin didelės ir dėl to tampa pernelyg koncentruotu investicinei įmonei kylančios rizikos, kad sandorio šalis neįvykdys įsipareigojimų, šaltiniu. Todėl tos taisyklės investicinėms įmonėms taip pat turėtų būti toliau taikomos supaprastinta tvarka;

(8)

įvairiose valstybėse narėse skirtingai taikant esamą riziką ribojančią sistemą kyla grėsmė, kad Sąjungoje investicinėms įmonėms nebus taikomos vienodos sąlygos. Tų skirtumų atsiranda dėl to, kad įvairioms investicinėms įmonėms apskritai sudėtinga taikyti sistemą, atsižvelgiant į įmonių teikiamas paslaugas, ir kai kurios nacionalinės institucijos tokį taikymą savo nacionalinėje teisėje ar praktikoje pakoreguoja arba supaprastina. Kadangi esama riziką ribojanti sistema valdoma ne visa tam tikrų rūšių investicinėms įmonėms kylanti arba jų keliama rizika, kai kuriose valstybėse narėse tam tikroms investicinėms įmonėms taikomas didelio papildomo kapitalo reikalavimas. Reikėtų nustatyti vienodas tos rizikos valdymo nuostatas, kad būtų galima visoje Sąjungoje užtikrinti suderintą investicinių įmonių riziką ribojančią priežiūrą;

(9)

todėl investicinėms įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir tarpusavio sąsajų su kitais finansinės ir ekonominės veiklos vykdytojais nėra sisteminės, reikia taikyti joms skirtą riziką ribojančią tvarką. Tačiau sisteminėms investicinėms įmonėms turėtų būti ir toliau taikoma esama riziką ribojanti sistema pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES. Tos investicinės įmonės yra investicinių įmonių, kurioms dabar taikoma Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatyta sistema ir kurioms netaikomos specialiosios kurių nors pagrindinių tos sistemos reikalavimų išimtys, pogrupis. Didžiausių ir daugiausia tarpusavio sąsajų turinčių investicinių įmonių verslo modeliai ir rizikos profiliai yra panašūs į svarbių kredito įstaigų modelius ir profilius. Jos teikia į bankų paslaugas panašias paslaugas ir prisiima didelę riziką. Be to, sisteminės investicinės įmonės yra pakankamai didelės, o jų, kaip ir didelių kredito įstaigų, verslo modeliai ir rizikos profiliai kelia grėsmę stabiliam ir tvarkingam finansų rinkų veikimui. Todėl tikslinga toms investicinėms įmonėms ir toliau taikyti Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatytas taisykles;

(10)

investicinėms įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir tarpusavio sąsajų su kitais finansinės ir ekonominės veiklos vykdytojais nėra laikomos sisteminėmis, taikoma joms skirta riziką ribojanti tvarka turėtų apimti specifinę įvairių rūšių investicinių įmonių verslo praktiką. Investicinėms įmonėms, kurios turi didžiausią galimybę kelti riziką klientams, rinkoms arba tvarkingam pačių investicinių įmonių veikimui, visų pirma turėtų būti taikomi aiškūs ir veiksmingi riziką ribojantys reikalavimai, specialiai pritaikyti tokiai konkrečiai rizikai. Tie riziką ribojantys reikalavimai turėtų būti sukalibruoti taip, kad būtų proporcingi investicinės įmonės rūšiai, atitiktų tokios rūšies investicinės įmonės klientų interesus ir jais būtų skatinamas sklandus ir tvarkingas rinkų, kuriose tos rūšies investicinė įmonė vykdo veiklą, veikimas. Jais turėtų būti mažinama nustatytose srityse kylanti rizika ir padedama užtikrinti, kad, investicinei įmonei nebegebant vykdyti įsipareigojimų, ji galėtų būti tvarkingai likviduota, kuo mažiau pakenkiant finansų rinkų stabilumui;

(11)

šiame reglamente numatyta tvarka neturėtų būti daromas poveikis paskirtų rinkos formuotojų pareigoms pagal Direktyvą 2014/65/ES pateikti kotiruotes prekybos vietose ir nuolat dalyvauti rinkoje;

(12)

investicinėms įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir tarpusavio sąsajų su kitais finansinės ir ekonominės veiklos vykdytojais nėra laikomos sisteminėmis, skirta riziką ribojanti tvarka kiekvienai investicinei įmonei turėtų būti taikoma individualiai. Tačiau siekiant palengvinti riziką ribojančių reikalavimų taikymą Sąjungoje esančioms investicinėms įmonėms, kurios priklauso bankų grupėms, kad nebūtų sutrikdyti tam tikri verslo modeliai, kurių keliama rizika jau padengiama taikant riziką ribojančias taisykles, investicinėms įmonėms, kai tikslinga ir gavus kompetentingų institucijų pritarimą, turėtų būti leidžiama taikyti Reglamento (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvos 2013/36/ES reikalavimus, jei jų sprendimas tai daryti nėra pagrįstas reglamentavimo arbitražo tikslais. Be to, kadangi mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms kylanti rizika dažniausiai yra ribota, joms turėtų būti leista pasinaudoti investicinėms įmonėms skirta specialių riziką ribojančių reikalavimų išimtimi, jei jos priklauso toje pačioje valstybėje narėje būstinę turinčiai bankų grupei arba investicinių įmonių grupei, kuriai pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES arba pagal šį reglamentą ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/2034 (7), priklausomai nuo to, kas taikytina, taikoma konsoliduota priežiūra, nes tokiais atvejais tos riziką ribojančios sistemos turėtų tinkamai apimti tą riziką.

Siekiant atkartoti dabartinę investicinių įmonių grupėms taikomą tvarką pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, grupių, kurias sudaro tik investicinės įmonės, atveju arba kai konsolidavimas pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 netaikomas, turėtų būti reikalaujama, kad tokių grupių patronuojančioji įmonė laikytųsi šio reglamento reikalavimų remiantis grupės konsoliduota būkle. Kitu atveju, vietoj riziką ribojančio konsolidavimo, jei tokių investicinių įmonių grupių struktūros ir rizikos profiliai yra paprastesni, kompetentingos institucijos gali leisti grupės patronuojančiajai įmonei turėti pakankamai kapitalo savo patronuojamosiose įmonėse turimos kapitalo dalies balansinei vertei palaikyti. Jei tos mažos ir tarpusavio sąsajų neturinčios investicinės įmonės priklauso draudimo grupei, joms taip pat turėtų būti leidžiama pasinaudoti atskleidimo reikalavimų išimtimi;

(13)

kad, siekdamos laikytis investicinėms įmonėms skirta riziką ribojančia sistema nustatytų nuosavų lėšų reikalavimų, investicinės įmonės ir toliau galėtų remtis turimomis nuosavomis lėšomis, nuosavų lėšų apibrėžtį ir sudėtį reikėtų suderinti su Reglamentu (ES) Nr. 575/2013. Tai apima visus atskaitymus (pavyzdžiui, atidėtųjų mokesčių turto ir turimų kitų finansų sektoriaus subjektų išleistų kapitalo priemonių) iš nuosavų lėšų balansinių straipsnių pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013. Tačiau investicinės įmonės turėtų turėti galimybę neatskaityti nereikšmingų turimų finansų sektoriaus subjektų išleistų kapitalo priemonių, jei jos turimos prekybos tikslais siekiant padėti formuoti tų priemonių rinką. Siekiant nuosavų lėšų sudėtį suderinti su Reglamentu (ES) Nr. 575/2013, atitinkami nuosavų lėšų rūšių santykiniai dydžiai atspindėti šiame reglamente. Siekiant užtikrinti, kad reikalavimai būtų proporcingi investicinių įmonių veiklos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui ir kad šiame reglamente tuos reikalavimus investicinėms įmonėms būtų lengva identifikuoti, Komisija turėtų atlikti peržiūrą dėl to, ar tikslinga tęsti nuosavų lėšų apibrėžties ir sudėties derinimą su Reglamentu (ES) Nr. 575/2013;

(14)

siekiant užtikrinti, kad vykdydamos veiklą investicinės įmonės visada turėtų tiek nuosavų lėšų, kiek jų reikia pagal jų veiklos leidimą, visos investicinės įmonės turėtų visą laiką laikytis nuolatinio minimalaus kapitalo reikalavimo, atitinkančio pradinį kapitalą, kurio reikia siekiant gauti veiklos leidimą teikti atitinkamas investicines paslaugas, kaip nustatyta Direktyvoje (ES) 2019/2034;

(15)

kad mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms būtų paprasta taikyti minimalių nuosavų lėšų reikalavimą, jų turimos nuosavos lėšos turėtų prilygti didesniajam iš šių dydžių: nuolatiniam minimalaus kapitalo reikalavimui arba ketvirtadaliui jų pastoviųjų pridėtinių išlaidų, nustatytų remiantis jų ankstesnių metų veikla. Mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms, pageidaujančioms imtis daugiau atsargumo priemonių ir išvengti skardžio efekto, jei pasikeistų jų klasifikacija, neturėtų būti užkertamas kelias turėti daugiau nuosavų lėšų, nei reikalaujama šiame reglamente, arba taikyti griežtesnes priemones, nei reikalaujama šiame reglamente;

(16)

siekiant atsižvelgti į tai, kad investicinėms įmonėms, kurios nėra mažos ir neturinčios tarpusavio sąsajų, kyla didesnė rizika, tokioms įmonėms taikomas minimalių nuosavų lėšų reikalavimas turėtų prilygti didesniajam iš šių dydžių: nuolatinio minimalaus kapitalo reikalavimui, ketvirtadaliui ankstesnių metų jų pastoviųjų pridėtinių išlaidų arba joms pagal investicinėms įmonėms specialiai nustatytų rizikos veiksnių (K veiksnių) rinkinį, kuriuo nustatomas investicinių įmonių konkrečios veiklos srities riziką atitinkantis kapitalas, nustatomo reikalavimo sumai;

(17)

siekiant investicinėms įmonėms taikyti specialius riziką ribojančius reikalavimus, mažomis ir tarpusavio sąsajų neturinčiomis investicinėmis įmonėmis turėtų būti laikomos investicinės įmonės, kurios neteikia investicinių paslaugų, keliančių didelę riziką klientams, rinkoms arba pačioms įmonėms, ir kurių dydis yra toks, kad yra mažiau tikėtina, jog jų veiklai būdingai rizikai materializavusis arba joms nebegalint vykdyti įsipareigojimų klientai ir rinkos pajus plataus pobūdžio neigiamą poveikį. Todėl mažos ir tarpusavio sąsajų neturinčios investicinės įmonės turėtų būti apibrėžiamos kaip įmonės, kurios nevykdo prekybos savo sąskaita ir joms nekyla rizika dėl prekybos finansinėmis priemonėmis, nelaiko klientų turto ar pinigų, turi turto, valdomo ir pagal portfelių valdymo savo nuožiūra susitarimus, ir pagal savo nuožiūra neleidžiančius veikti susitarimus (teikiant konsultacijas), kuris yra mažesnis nei 1,2 mlrd. EUR, tvarko klientų pavedimus dėl grynųjų pinigų sandorių, kurių vertė mažesnė nei 100 mln. EUR per dieną, arba klientų pavedimus dėl sandorių dėl išvestinių finansinių priemonių, kurių vertė mažesnė nei 1 mlrd. EUR per dieną, ir jų balansas mažesnis nei 100 mln. EUR, įskaitant nebalansinius straipsnius, o visos metinės bendrosios pajamos iš jų investicinių paslaugų veiklos yra mažesnės nei 30 mln. EUR;

(18)

siekiant užkirsti kelią reglamentavimo arbitražui ir sumažinti paskatas investicinėms įmonėms savo operacijų struktūrą nustatyti taip, kad nebūtų viršijamos ribinės vertės, kurias viršijus jos nebegalėtų būti laikomos mažomis ir tarpusavio sąsajų neturinčiomis investicinėmis įmonėmis, visoms tą pačią grupę sudarančioms investicinėms įmonėms turėtų būti bendrai taikomos valdomo turto, tvarkomų klientų pavedimų, balanso dydžio ir visų bendrųjų metinių pajamų ribinės vertės. Kitos sąlygos, būtent tai, ar investicinė įmonė laiko klientų pinigus, administruoja ar saugo klientų turtą arba prekiauja finansinėmis priemonėmis ir jai kyla rinkos arba sandorio šalies rizika, susideda iš dviejų elementų, taigi nėra galimybių taip pertvarkyti struktūrą, todėl tos sąlygos turėtų būti vertinamos individualiai. Siekiant nuolat atsižvelgti į kintančius verslo modelius ir jų keliamą riziką, tos sąlygos ir ribinės vertės turėtų būti vertinami dienos pabaigoje, išskyrus atvejus, kai laikomi klientų pinigai, – tada reikėtų vertinti kelis kartus per dieną, o balanso dydis ir visos bendrosios metinės pajamos turėtų būti vertinami atsižvelgiant į investicinės įmonės padėtį praėjusių finansinių metų pabaigoje;

(19)

investicinė įmonė, viršijanti reglamentuojamas ribines vertes arba neatitinkanti kitų sąlygų, neturėtų būti laikoma maža ir tarpusavio sąsajų neturinčia investicine įmone ir jai turėtų būti taikomi kitoms investicinėms įmonėms taikomi reikalavimai pagal specialias šiame reglamente nustatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas. Tai turėtų skatinti investicines įmones savo verslo veiklą planuoti taip, kad jos aiškiai atitiktų mažų ir tarpusavio sąsajų neturinčių investicinių įmonių kriterijus. Kai investicinė įmonė neatitinka reikalavimų, kad galėtų būti laikoma maža ir neturinčia tarpusavio sąsajų ir jai galėtų būti taikoma tokia tvarka, turėtų būti nustatytas stebėjimo tarpsnis, jei ta investicinė įmonė bent šešis mėnesius iš eilės atitinka sąlygas ir nesiekia atitinkamų ribinių verčių;

(20)

visos investicinės įmonės savo nuosavų lėšų reikalavimą turėtų apskaičiuoti pagal K veiksnių, kuriais atsižvelgiama į riziką klientams (angl. „Risk-To-Client“, RtC), riziką rinkai (angl. „Risk-to-Market“, RtM) ir riziką įmonei (angl. „Risk-to-Firm“, RtF), rinkinį. RtC K veiksniai apima valdomą klientų turtą ir nuolatines konsultacijas (valdomo turto K veiksnys, angl. „assets under management“, K-AUM), laikomus klientų pinigus (laikomų klientų pinigų K veiksnys, angl. „client money held“, K-CMH), saugomą ir administruojamą turtą (saugomo ir administruojamo turto K veiksnys, angl. „assets safeguarded and administered“, K-ASA) ir tvarkomus klientų pavedimus (tvarkomų klientų pavedimų K veiksnys, angl. „client orders handled“, K-COH);

(21)

RtM K veiksnys apima grynosios pozicijos riziką (grynosios pozicijos rizikos K veiksnys, angl. „net position risk“, K-NPR) pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 rinkos rizikos nuostatas arba, kai kompetentingos institucijos tam tikrų rūšių investicinėms įmonėms, per tarpuskaitos narius vykdančioms prekybą savo sąskaita, leidžia, remiantis visomis garantinėmis įmokomis, kurių reikalauja investicinės įmonės tarpuskaitos narys (tarpuskaitos nario garantijos K veiksnys, angl. „clearing member guarantee“, K-CMG). Investicinės įmonės turėtų turėti galimybę tuo pat metu taikyti K-NPR ir K-CMG portfelio mastu;

(22)

RtF K veiksniai apima investicinės įmonės poziciją esant jų sandorio šalių įsipareigojimų neįvykdymui (sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo rizikos K veiksnys, angl. „trading counterparty default“, K-TCD) pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 grindžiamas supaprastintas su sandorio šalies kredito rizika susijusias nuostatas, koncentracijos riziką, susijusią su investicinės įmonės didelėmis pozicijomis konkrečių sandorio šalių atžvilgiu, pagal to reglamento nuostatas, taikomas didelėms pozicijoms prekybos knygoje (koncentracijos rizikos K veiksnys, angl. „concentration risk“, K-CON), ir operacinę riziką dėl investicinės įmonės dienos prekybos srauto (dienos prekybos srauto K veiksnys, angl. „daily trading flow“, K-DTF);

(23)

bendras K veiksnių nuosavų lėšų reikalavimas yra kapitalo reikalavimų taikant rizikos klientams K veiksnį, rizikos rinkai K veiksnį ir rizikos įmonei K veiksnį suma. K-AUM, K-ASA, K-CMH, K-COH ir K-DTF yra susiję su pagal kiekvieną K veiksnį nurodomos veiklos apimtimi. Su K-CMH, K-ASA ir K-DTF susijusios apimtys apskaičiuojamos imant praėjusių devynių mėnesių slankųjį vidurkį. Su K-COH susijusi apimtis apskaičiuojama imant praėjusių šešių mėnesių slankųjį vidurkį, o su K-AUM susijusi apimtis – imant praėjusius 15 mėnesių. Tos apimtys dauginamos iš atitinkamų šiame reglamente nustatytų koeficientų, kad būtų nustatytas nuosavų lėšų reikalavimas. Nuosavų lėšų reikalavimai, kai taikomas K-NPR, apskaičiuojami pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013, o nuosavų lėšų reikalavimai, kai taikomi K-CON ir K-TCD, nustatomi supaprastintai taikant atitinkamus reikalavimus pagal tą reglamentą, susijusius su atitinkamai didelėms prekybos knygos pozicijoms ir sandorio šalies kredito rizikai taikoma tvarka. K veiksnio suma lygi nuliui, jei investicinė įmonė nevykdo atitinkamos veiklos;

(24)

RtC K veiksniai yra pakaitiniai kintamieji, taikomi investicinių įmonių veiklos sritims, kuriose kilus problemų klientai galbūt gali patirti žalos. K-AUM atsižvelgiama į riziką, kad klientams bus padaryta žalos dėl neteisingo savo nuožiūra vykdomo klientų portfelių valdymo arba prasto sandorių vykdymo, ir garantuojama, kad portfelio valdymo ir konsultavimo investicijų klausimais paslaugos bus tęsiamos ir klientas galės jomis naudotis. K-ASA atsižvelgiama į klientų turto saugojimo ir administravimo riziką, juo užtikrinama, kad investicinės įmonės turimas kapitalo kiekis būtų proporcingas tokioms sumoms, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra įtrauktos į pačios įmonės balansą, ar yra trečiosios šalies sąskaitose. K-CMH atsižvelgiama į galimos žalos riziką, kai investicinė įmonė laiko savo klientų pinigus, atsižvelgiant į tai, ar jie yra įtraukti į pačios įmonės balansą, ar yra trečiosios šalies sąskaitose, ir į tai, ar pagal taikytinos nacionalinės teisės priemones nustatyta, kad kliento pinigai yra apsaugoti investicinės įmonės bankroto, nemokumo arba pradėto pertvarkymo ar administravimo atveju. K-CMH neapima klientų pinigų, laikomų (depozitinėje) banko sąskaitoje paties kliento vardu, kai investicinė įmonė turi prieigą prie kliento piniginių lėšų naudodamasi trečiųjų šalių įgaliojimu. K-COH atsižvelgiama į galimą riziką investicinės įmonės, vykdančios savo pavedimus (klientų, o ne pačios investicinės įmonės, vardu), klientams, pavyzdžiui, kai tai yra klientui teikiamų tik su vykdymu susijusių paslaugų dalis arba kai investicinė įmonė yra klientų pavedimų grandinės dalis;

(25)

savo sąskaita prekybą vykdančioms investicinėms įmonėms RtM K veiksnys grindžiamas taisyklėmis, taikomomis rinkos rizikai, susijusiai su finansinių priemonių, užsienio valiutos ir biržos prekių pozicijomis, pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013. Tai leidžia investicinėms įmonėms pasirinkti taikyti standartizuotą metodą, alternatyvų standartizuotą metodą pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013, arba naudoti vidaus modelius, kai tie pastarieji du metodai tampa taikytini kredito įmonėms ne tik ataskaitų teikimo tikslais, bet ir nuosavų lėšų reikalavimų tikslais. Kol kas ir bent penkerius metus nuo šio reglamento taikymo pradžios datos investicinės įmonės savo K-NPR apskaičiavimo tikslu turėtų taikyti Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytą rinkos rizikos sistemą (standartizuotą metodą arba, jei taikytina, vidaus modelius). Jei nuostatos, nustatytos Reglamento (ES) Nr. 575/2013 trečios dalies IV antraštinės dalies 1a ir 1b skyriuose, su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/876 (8), netampa taikytinos kredito įstaigoms nuosavų lėšų reikalavimų tikslais, investicinės įmonės K-NPR apskaičiavimo tikslu toliau turėtų taikyti Reglamento (ES) Nr. 575/2013 trečios dalies IV antraštinėje dalyje nustatytus reikalavimus. Kitu atveju, kompetentingai institucijai pritarus ir esant tam tikroms sąlygoms, finansinėmis priemonėmis prekiaujančių investicinių įmonių, turinčių pozicijų, kurioms taikoma tarpuskaita, nuosavų lėšų reikalavimas gali būti lygus visų garantinių įmokų, kurių reikalauja jų tarpuskaitos narys, sumai, padaugintai iš pastovaus koeficiento.

K-CMG naudojimas visų pirma turėtų būti grindžiamas investicinės įmonės prekybos veikla, kuriai visai arba beveik visai taikomas šis metodas. Tačiau investicinės įmonės kompetentinga institucija taip pat gali leisti investicinei įmonei K-CMG metodą naudoti iš dalies, su sąlyga, kad šis metodas būtų naudojamas visoms pozicijoms, kurioms taikoma tarpuskaita arba garantinės įmokos nustatymas, o portfelių, kuriems tarpuskaita netaikoma, K-NPR apskaičiuoti būtų naudojamas vienas iš trijų alternatyvių metodų. Siekiant užtikrinti, kad reikalavimai būtų proporcingi investicinių įmonių veiklos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui ir kad šiame reglamente tuos reikalavimus investicinėms įmonėms būtų lengva identifikuoti, vėliau atliekant bet kokią peržiūrą, susijusią su K veiksnių apskaičiavimo metodų taikymu, taip pat turėtų būti vertinama, ar tikslinga KNPR apskaičiavimą toliau derinti su taisyklėmis, taikomomis rinkos rizikai, susijusiai su finansinių priemonių, užsienio valiutos ir biržos prekių prekybos knygos pozicijomis, pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013;

(26)

investicinėms įmonėms, kurios vykdo prekybą savo sąskaita, K-TCD ir K-CON RtF K veiksniai atitinkamai yra supaprastintas Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytų taisyklių dėl sandorio šalies kredito rizikos ir didelių pozicijų rizikos taikymas. K-TCD atsižvelgiama į riziką, kurią investicinei įmonei kelia savo įsipareigojimų nevykdančios ne biržos išvestinių finansinių priemonių, atpirkimo sandorių, vertybinių popierių ir biržos prekių skolinimo arba skolinimosi sandorių, ilgalaikių atsiskaitymo sandorių, garantinės įmokos skolinimo sandorių, bet kokių kitų vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandorių šalys, taip pat paskolų, investicinės įmonės teikiamų papildant investicines paslaugas, gavėjai, pozicijų vertę, grindžiamą pakeitimo išlaidomis ir papildomu kapitalu dėl galimos būsimos pozicijos, padauginus iš rizikos veiksnių pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013, atsižvelgiant į rizikos mažinimo poveikį, atsirandantį dėl veiksmingos užskaitos ir pasikeitimo užtikrinimo priemone. Siekiant toliau derinti sandorio šalies kredito rizikai taikomą tvarką su Reglamentu (ES) Nr. 575/2013, taip pat turėtų būti pridedamas pastovus koeficientas –1,2 ir kredito vertinimo koregavimui skirtas koeficientas, kad būtų atsižvelgta į su sandorio šalimi susijusios kredito rizikos, kuri kyla investicinei įmonei tam tikruose sandoriuose, dabartinę rinkos vertę. K-CON atsižvelgiama į koncentracijos riziką, susijusią su atskiromis arba labai susijusiomis privačiojo sektoriaus sandorio šalimis, kurių atžvilgiu turimos įmonės pozicijos viršija 25 % jų nuosavų lėšų arba specialias alternatyvias ribines vertes, susijusias su kredito įstaigomis arba kitomis investicinėmis įmonėmis, nustatant papildomą kapitalą pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 tas ribas viršijančioms pozicijoms. Galiausiai, K-DTF atsižvelgiama į operacinę riziką dėl sandorių, per dieną sudarytų savo sąskaita arba savo vardu klientų naudai didelių apimčių, kuri investicinei įmonei galėtų kilti dėl netinkamų arba nepavykusių vidaus procesų, žmonių ir sistemų arba išorės įvykių, remiantis dienos sandorių sąlygine verte, pakoreguota palūkanų normos išvestinių finansinių priemonių įvykdymo termino atžvilgiu, siekiant apriboti nuosavų lėšų reikalavimų padidėjimą, visų pirma trumpalaikių sutarčių atžvilgiu, jei suvokiama operacinė rizika yra mažesnė;

(27)

visos investicinės įmonės turėtų stebėti ir kontroliuoti savo koncentracijos riziką, įskaitant ir tą, kurią kelia savo klientams. Tačiau ataskaitas apie savo koncentracijos riziką kompetentingoms institucijoms turėtų teikti tik investicinės įmonės, kurioms taikomas K veiksnių minimalių nuosavų lėšų reikalavimas. Investicinės įmonės, kurių specializacija yra biržos prekių išvestinės finansinės priemonės arba apyvartiniai taršos leidimai ar jų išvestinės finansinės priemonės ir kurios turi dideles koncentruotas nefinansinių kitų sandorio šalių pozicijas, gali viršyti koncentracijos rizikos ribas be papildomo kapitalo pagal K-CON, jei tik tos priemonės naudojamos komerciniais, saugojimo ar rizikos valdymo tikslais;

(28)

visos investicinės įmonės turėtų turėti vidaus procedūras savo likvidumo reikalavimams stebėti ir valdyti. Tos procedūros yra skirtos padėti užtikrinti tvarkingą investicinių įmonių veikimą laikui bėgant, be jokio poreikio atidėti specialųjį likvidumą kai susidaro nepalankios sąlygos. Tuo tikslu visos investicinės įmonės visą laiką turėtų turėti likvidžiojo turto, prilygstančio bent trečdaliui jų pastoviųjų pridėtinių išlaidų reikalavimo. Tačiau kompetentingoms institucijoms turėtų būti leidžiama to reikalavimo netaikyti mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms. Tas likvidusis turtas turėtų būti aukštos kokybės ir atitikti Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2015/61 (9) nurodytą turtą ir tam turtui taikomą vertės sumažinimą pagal tą deleguotąjį reglamentą. Siekiant atsižvelgti į tai, kad investicinių įmonių ir kredito įstaigų likvidumo profiliai skiriasi, į tinkamo likvidžiojo turto sąrašą reikėtų įtraukti ir pačios investicinės įmonės nesuvaržytus grynuosius pinigus bei trumpalaikius indėlius (neturėtų būti įtraukiami klientų pinigai ar klientams priklausančios finansinės priemonės) ir tam tikras finansines priemones, kurių rinka yra likvidi. Mažos ir tarpusavio sąsajų neturinčios investicinės įmonės bei investicinės įmonės, kurios neturi leidimo vykdyti prekybos arba emisijos organizavimo ir vykdymo veiklos, jei jos nėra atleistos nuo likvidumo reikalavimų, galėtų įtraukti ir straipsnius, susijusius su pirkėjų įsiskolinimais ir mokesčiais ar komisiniais, gautinais per 30 dienų ir laikomais likvidžiuoju turtu, jei tie straipsniai neviršija trečdalio minimalaus likvidumo reikalavimo, nėra įskaičiuojami į bet kokius kompetentingos institucijos nustatytus papildomo likvidumo reikalavimus ir jų vertė sumažinama 50 %. Išskirtinėmis aplinkybėmis investicinėms įmonėms turėtų būti leidžiama nesiekti reikalaujamos ribinės vertės savo likvidųjį turtą paverčiant pinigais likvidumo reikalavimams įvykdyti, tačiau investicinės įmonės apie tai turi nedelsdamos pranešti savo kompetentingai institucijai. Dėl visų klientams suteiktų finansinių garantijų, galinčių nulemti didesnį likvidumo poreikį tuo atveju, jei jos panaudojamos, turimo likvidžiojo turto suma turėtų būti sumažinta bent 1,6 % visos tokių garantijų vertės. Siekiant užtikrinti, kad reikalavimai būtų proporcingi investicinių įmonių veiklos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui ir kad investicinės įmonės, kurioms taikomas šis reglamentas, tuos reikalavimus galėtų lengvai identifikuoti, vėliau reikėtų atlikti peržiūrą dėl likvidžiojo turto, tinkamo minimaliam likvidumo reikalavimui įvykdyti, tinkamumo, įskaitant tolesnę atitiktį Deleguotajame reglamente (ES) 2015/61 nurodytiems reikalavimams, ir tam turtui taikomą vertės sumažinimą pagal tą deleguotąjį reglamentą;

(29)

kartu su naująja riziką ribojančia tvarka reikėtų parengti proporcingą atitinkamą reguliavimo ataskaitų teikimo sistemą, kuri būtų tinkamai pritaikyta investicinių įmonių veiklai ir atitikti riziką ribojančios sistemos reikalavimus. Investicinėms įmonėms taikomi ataskaitų teikimo reikalavimai turėtų būti susiję su jų nuosavų lėšų suma ir sudėtimi, jų nuosavų lėšų reikalavimais, jų nuosavų lėšų reikalavimų apskaičiavimo pagrindu, jų veiklos profiliu ir dydžiu vertinant pagal parametrus, kuriais remiantis investicinės įmonės laikomos mažomis ir neturinčiomis tarpusavio sąsajų, jų likvidumo reikalavimais ir nuostatų dėl koncentracijos rizikos laikymusi. Mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčiomis investicinėms įmonėms turėtų būti netaikomas reikalavimas teikti ataskaitas dėl koncentracijos rizikos ir turėtų būti reikalaujama, kad jos teiktų tik ataskaitas dėl likvidumo reikalavimų, jei tokie reikalavimai joms taikomi. Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (10) (toliau – EBI), turėtų parengti techninių įgyvendinimo standartų projektus, kuriuose būtų papildomai nustatyti išsamūs tų reguliavimo ataskaitų šablonai ir tvarka bei būtų nustatyti nuosavų išteklių atskleidimo šablonai. Tie standartai turėtų būti proporcingi įvairių investicinių įmonių mastui ir sudėtingumui, taip pat jais turėtų būti visų pirma atsižvelgta į tai, ar investicinės įmonės laikomos mažomis ir neturinčiomis tarpusavio sąsajų;

(30)

siekdamos savo investuotojams ir platesnėms rinkoms užtikrinti skaidrumą, investicinės įmonės, kurios nėra laikomos mažomis ir neturinčiomis tarpusavio sąsajų, turėtų viešai atskleisti savo nuosavų lėšų dydį, nuosavų lėšų reikalavimus, valdymo tvarką ir atlygio politiką bei praktiką. Mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms viešo atskleidimo reikalavimai neturėtų būti taikomi, išskyrus atvejus, kai jos leidžia papildomo 1 lygio kapitalo priemones, kad būtų užtikrintas skaidrumas investuotojams į tas priemones;

(31)

investicinės įmonės turėtų taikyti lyčių atžvilgiu neutralią atlygio politiką vadovaudamosi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 157 straipsnyje nustatytu principu. Reikėtų šiek tiek paaiškinti informacijos apie atlygį atskleidimo tvarką. Šiame reglamente išdėstyti reikalavimai, susiję su informacijos apie atlygį atskleidimu, turėtų atitikti atlygio taisyklių tikslus, t. y. tų kategorijų darbuotojams, kurių profesinė veikla daro esminį poveikį investicinių įmonių rizikos profiliui, sukurti ir taikyti atlygio politiką ir praktiką, kuri atitiktų veiksmingą rizikos valdymą. Be to, turėtų būti reikalaujama, kad investicinės įmonės, kurios naudojasi nuo tam tikrų atlygio taisyklių nukrypti leidžiančia nuostata, atskleistų informaciją apie tokią nukrypti leidžiančią nuostatą;

(32)

siekiant investicinėms įmonėms palengvinti sklandų perėjimą nuo Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatytų reikalavimų prie reikalavimų pagal šį reglamentą ir Direktyvą (ES) 2019/2034, tikslinga numatyti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones. Visų pirma, investicinės įmonės, kurių nuosavų lėšų reikalavimai pagal šį reglamentą daugiau nei padvigubėtų, palyginti su jų nuosavų lėšų reikalavimu pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, penkerių metų laikotarpį nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos turėtų galėti apriboti nuosavų lėšų reikalavimą iki dvigubai už jų atitinkamą nuosavų lėšų reikalavimą pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES didesnės sumos ir taip sušvelninti galimo padidėjimo poveikį;

(33)

siekiant, kad naujoms investicinėms įmonėms, kurių profilis panašus į jau egzistuojančių investicinių įmonių profilį, nebūtų sudaromos nepalankesnės sąlygos, investicinės įmonės, kurioms niekada nebuvo taikomi nuosavų lėšų reikalavimai pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, penkerių metų laikotarpį nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos turėtų galėti apriboti savo nuosavų lėšų reikalavimus pagal šį reglamentą iki dvigubai už jų pastoviųjų pridėtinių išlaidų reikalavimą didesnės sumos;

(34)

investicinės įmonės, kurioms pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES buvo taikomas tik pradinio kapitalo reikalavimas ir kurių nuosavų lėšų reikalavimai pagal šį reglamentą daugiau nei padvigubėtų, palyginti su jų padėtimi pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, penkerių metų laikotarpį nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos taip pat turėtų galėti apriboti savo nuosavų lėšų reikalavimą pagal šį reglamentą iki dvigubai už jų pradinio kapitalo reikalavimą pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES didesnės sumos, išskyrus Reglamento (ES) Nr. 575/2013 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2019/876, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktyje nurodytas vietos įmones, kurioms turėtų būti taikomas specialus pereinamojo laikotarpio nuosavų lėšų reikalavimas, atspindintis didesnį jų rizikos lygį. Siekiant proporcingumo, specialius pereinamojo laikotarpio nuosavų lėšų reikalavimus taip pat reikėtų numatyti mažesnėms investicinėms įmonėms ir toms įmonėms, kurios teikia ribotą investicinių paslaugų spektrą, jei jos negalėtų pasinaudoti nuosavų lėšų reikalavimų pagal šį reglamentą apribojimu iki dvigubo jų pradinio kapitalo, kaip reikalaujama pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/630 (11), ir Direktyvą 2013/36/ES su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/878 (12), tačiau kurių privalomas nuosavų lėšų reikalavimas pagal šį reglamentą padidėtų, palyginti su jų padėtimi pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2019/630;

(35)

tomis pereinamojo laikotarpio priemonėmis, kai taikytina, turėtų galėti pasinaudoti ir investicinės įmonės, nurodytos Reglamento (ES) Nr. 575/2013 498 straipsnyje, kuriuo tos investicinės įmonės atleidžiamos nuo nuosavų lėšų reikalavimo pagal tą reglamentą, o šioms investicinėms įmonėms taikytini reikalavimai dėl pradinio kapitalo priklauso nuo jų teikiamų investicinių paslaugų ar vykdomos investicinės veiklos. Penkerių metų laikotarpį nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos jų nuosavų lėšų reikalavimai pagal šiame reglamente nustatytas pereinamojo laikotarpio nuostatas turėtų būti skaičiuojami atsižvelgiant į tuos taikytinus dydžius;

(36)

penkerių metų laikotarpį nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos arba iki dienos, kol bus pradėti taikyti priimti Reglamento (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvos 2013/36/ES pakeitimai, susiję su nuosavų lėšų reikalavimais rinkos rizikai padengti pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2019/876, trečios dalies IV antraštinės dalies 1a ir 1b skyrius, priklausomai nuo to, kuri data vėlesnė, investicinės įmonės, kurioms taikomos atitinkamos šio reglamento nuostatos, savo prekybos knygos nuosavų lėšų reikalavimus toliau turėtų apskaičiuoti pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 su pakeitimais, padarytais Reglamentu (ES) 2019/630;

(37)

didžiausių investicinių įmonių, teikiančių pagrindines didmenines rinkos ir investicinės bankininkystės paslaugas (prekyba savo sąskaita finansinėmis priemonėmis, finansinių priemonių emisijos organizavimas ir vykdymas arba finansinių priemonių platinimas rinkoje prisiimant tvirtus įsipareigojimus pirkti), verslo modeliai ir rizikos profiliai panašūs į svarbių kredito įstaigų verslo modelius ir rizikos profilius. Dėl savo veiklos jos patiria kredito riziką, dažniausiai pasireiškiančią kaip sandorio šalies kredito rizika, taip pat rinkos riziką, kai su klientais susijusias arba nesusijusias pozicijas jos prisiima savo sąskaita. Taigi, atsižvelgiant į jų dydį ir sisteminę svarbą, jos kelia riziką finansiniam stabilumui;

(38)

tos didelės investicinės įmonės kelia papildomą iššūkį veiksmingai jų riziką ribojančiai priežiūrai, kurią vykdo nacionalinės kompetentingos institucijos. Nors didžiausios investicinės įmonės dideliu mastu teikia tarpvalstybines investicinės bankininkystės paslaugas, jų, kaip investicinių įmonių, riziką ribojančią priežiūrą vykdo pagal Direktyvą 2014/65/ES paskirtos kompetentingos institucijos, kurios nebūtinai yra tos pačios, kaip ir pagal Direktyvą 2013/36/ES paskirtos kompetentingos institucijos. Todėl tai gali sudaryti nevienodas sąlygas Sąjungoje taikant Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES, ir tai priežiūros institucijoms trukdo matyti bendrą riziką ribojančios padėties perspektyvą, o ši labai svarbi siekiant veiksmingai valdyti su didelėmis tarpvalstybinėmis investicinėmis įmonėmis siejamą riziką. Dėl to riziką ribojanti priežiūra gali tapti mažiau veiksminga, be to, gali būti iškraipoma konkurencija Sąjungoje. Todėl didžiausioms investicinėms įmonėms turėtų būti suteiktas kredito įstaigų statusas, kad būtų sukurta tarpvalstybinės didmeninės rinkos veiklos priežiūros panašių įmonių grupėje sinergija, kartu skatinant vienodas sąlygas ir suteikiant galimybių vykdyti nuoseklią grupių priežiūrą;

(39)

todėl toms investicinėms įmonėms, joms tapus kredito įstaigomis, turėtų būti toliau taikomas Reglamentas (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyva 2013/36/ES, jų priežiūrą toliau turėtų vykdyti už kredito įstaigas atsakingos kompetentingos institucijos, įskaitant Europos Centrinį Banką pagal bendrą priežiūros mechanizmą. Tai užtikrintų, kad kredito įstaigų riziką ribojanti priežiūra būtų vykdoma nuosekliai ir veiksmingai, o bendras finansinių paslaugų taisyklių sąvadas būtų taikomas vienodai visoms kredito įstaigoms atsižvelgiant į jų sisteminę svarbą. Kad užkirstų kelią reglamentavimo arbitražui ir sumažintų reikalavimų apėjimo riziką, kompetentingos institucijos turėtų stengtis vengti situacijų, kai potencialiai sisteminės grupės savo operacijų struktūrą nustato taip, kad neviršytų Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytų ribinių verčių ir apeitų pareigą gauti kredito įstaigų veiklos leidimą pagal Direktyvos 2013/36/ES 8a straipsnį;

(40)

didelėms investicinėms įmonėms, pertvarkytoms į kredito įstaigas, turėtų būti leidžiama priimti indėlius arba kitas grąžintinas lėšas iš visuomenės ir teikti paskolas savo sąskaita tik gavus leidimą vykdyti tas veiklas pagal Direktyvą 2013/36/ES. Visų tokių veiklų vykdymas, įskaitant indėlių arba kitų grąžintinų lėšų priėmimą iš visuomenės ir paskolų teikimą savo sąskaita, neturėtų būti būtinas reikalavimas tam, kad įmonės būtų laikomos kredito įstaigomis. Todėl šiame reglamente pateiktas kredito įstaigos apibrėžties pakeitimas neturėtų daryti poveikio valstybių narių taikomoms nacionalinėms leidimų suteikimo tvarkoms pagal direktyvas 2013/36/ES ir (ES) 2019/2034, įskaitant bet kokias nuostatas, kurias valstybės narės gali laikyti tinkamomis paaiškinti, kokių veiklų leidžiama imtis didelėms investicinėms įmonėms, kurioms taikoma pakeista kredito įstaigų apibrėžtis;

(41)

be to, konsoliduota kredito įstaigų priežiūra siekiama užtikrinti, inter alia, finansų sistemos stabilumą, o kad būtų veiksminga, ji turėtų būti taikoma visoms grupėms, įskaitant tas, kurių patronuojančiosios įmonės nėra kredito įstaigos ar investicinės įmonės. Todėl visoms kredito įstaigoms, įskaitant tas, kurios anksčiau turėjo investicinių įmonių statusą, turėtų būti taikomos kompetentingų institucijų vykdomos patronuojančiosios įmonės individualios ir konsoliduotos priežiūros taisyklės pagal Direktyvos 2013/36/ES VII antraštinės dalies 3 skyriaus I skirsnį;

(42)

be to, didelių investicinių įmonių, kurios nėra sisteminės svarbos, tačiau vykdo prekybą savo sąskaita arba organizuoja ir vykdo finansinių priemonių emisiją, arba platina finansines priemones rinkoje prisiimdamos tvirtus įsipareigojimus pirkti, verslo modeliai ir rizikos profiliai gali būti panašūs į kitų sisteminių įstaigų verslo modelius ir rizikos profilius. Atsižvelgiant į jų dydį ir veiklą, tokios investicinės įmonės gali kelti tam tikrą riziką finansiniam stabilumui ir, nors atsižvelgiant į jų pobūdį ir sudėtingumą nėra laikoma tinkama jas paversti kredito įstaigomis, joms turėtų būti toliau taikoma ta pati riziką ribojanti tvarka, kaip ir kredito įstaigoms. Siekiant užkirsti kelią reglamentavimo arbitražui ir sumažinti reikalavimų apėjimo riziką, kompetentingos institucijos taip pat turėtų stengtis išvengti situacijų, kai investicinės įmonės savo operacijų struktūrą nustato taip, kad neviršytų 15 mlrd. EUR ribinės vertės, susijusios su bendra turto verte individualiai ar grupės lygmenyje, arba nepagrįstai apribotų kompetentingų institucijų veiksmų laisvę taikyti investicinėms įmonėms Reglamento (ES) Nr. 575/2013 reikalavimus ir reikalauti laikytis Direktyvoje 2013/36/ES nustatytų riziką ribojančių reikalavimų pagal Direktyvos (ES) 2019/2034 5 straipsnį;

(43)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 600/2014 (13) Sąjungoje nustatyta suderinta prieigos suteikimo tvarka trečiųjų valstybių įmonėms, teikiančioms investicines paslaugas Sąjungoje įsisteigusioms tinkamoms sandorio šalims ir profesionaliesiems klientams ar vykdančioms su jais susijusią investicinę veiklą. Prieiga prie vidaus rinkos priklauso nuo to, ar Komisija priima sprendimą dėl lygiavertiškumo, o Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010 (14) (toliau – EVPRI), užregistruoja trečiosios valstybės įmonę. Svarbu, kad lygiavertiškumas būtų vertinamas remiantis atitinkama taikytina Sąjungos teise ir kad būtų įdiegtos veiksmingos sąlygų, kuriomis pripažįstamas lygiavertiškumas, stebėjimo priemonės. Dėl šių priežasčių turėtų būti reikalaujama, kad trečiųjų valstybių registruotos įmonės kasmet EVPRI teiktų informaciją apie Sąjungoje teikiamų paslaugų ir vykdomos veiklos mastą ir apimtį. Taip pat turėtų būti pagerintas priežiūros institucijų bendradarbiavimas stebėjimo, vykdymo užtikrinimo ir lygiavertiškumo sąlygų laikymosi klausimais;

(44)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas ir skatinti Sąjungos rinkos skaidrumą, Reglamentas (ES) Nr. 600/2014 turėtų būti iš dalies pakeistas, kad sistemingai sandorius savo viduje sudarančių tarpininkų kotiruotėms, geresnės kainos nustatymui ir vykdymo kainoms būtų taikoma kainos pokyčio dydžio tvarka, kai sudaromi visų dydžių sandoriai. Taigi, šiuo metu taikytini techniniai reguliavimo standartai, susiję su kainos pokyčio dydžio tvarka, taip pat turėtų būti taikomi išplėstos Reglamento (ES) Nr. 600/2014 taikymo srities atžvilgiu;

(45)

siekiant užtikrinti investuotojų apsaugą ir Sąjungos finansų rinkų vientisumą ir stabilumą, Komisija priimdama sprendimą dėl lygiavertiškumo turėtų atsižvelgti į riziką, kurią gali kelti paslaugos, kurias tos trečiosios valstybės įmonės galėtų teikti Sąjungoje, ir veikla, kurią jos galėtų vykdyti Sąjungoje, priėmus tą sprendimą. Jų sisteminė svarba turėtų būti vertinama remiantis tokiais kriterijais kaip tikėtinas atitinkamos trečiosios valstybės įmonių teikiamų paslaugų ir vykdomos veiklos mastas ir apimtis. Tuo pačiu tikslu Komisija turėtų galėti atsižvelgti į tai, ar vykdant atitinkamą Sąjungos politiką trečioji valstybė yra įvardyta kaip mokesčių klausimais nebendradarbiaujanti šalis ar teritorija arba kaip didelės rizikos trečioji valstybė pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 (15) 9 straipsnio 2 dalį. Komisija specialius riziką ribojančius, organizacinius arba verslo etikos reikalavimus turėtų laikyti lygiaverčiais tik jei pasiekiama tokio paties rezultato. Be to, Komisija, kai tikslinga, turėtų galėti priimti sprendimus dėl lygiavertiškumo, kurie būtų taikomi tik atskiroms paslaugoms ir veiklai arba paslaugų ir veiklos kategorijoms, išvardytoms Direktyvos 2014/65/ES I priedo A skirsnyje;

(46)

EBI, dalyvaujant EVPRI, paskelbė ataskaitą, pagrįstą nuodugnia specialiai parengtos visų nesisteminių investicinių įmonių riziką ribojančios tvarkos aplinkybių analize, surinktais duomenimis ir konsultacijomis, ir ta ataskaita yra peržiūrėtos investicinių įmonių riziką ribojančios sistemos pagrindas;

(47)

siekiant užtikrinti suderintą šio reglamento taikymą, EBI turėtų parengti techninių reguliavimo standartų projektus, kuriais nustatomi investicinių įmonių grupių riziką ribojančios konsolidacijos apimtis ir metodai, pastoviųjų pridėtinių išlaidų apskaičiavimo tvarka, K veiksnių vertinimas, atskirtų klientų piniginių sąskaitų sampratos paaiškinimas, K-DTF koeficientų koregavimai esant nepalankioms rinkos sąlygoms, skaičiavimų, pagal kuriuos nustatomi nuosavų lėšų reikalavimai, atitinkantys visą garantinę įmoką, kurios reikalauja tarpuskaitos nariai, tvarka, viešo informacijos, įskaitant apie investicinių įmonių investicijų politiką, atskleidimo ir reguliavimo ataskaitų, reikalaujamų pagal šį reglamentą, šablonai, ir informacija, kuri turi būti teikiama kompetentingoms institucijoms apie ribines vertes, susijusias su kredito įstaigos leidimais pradėti veiklą. Komisija turėtų būti įgaliota papildyti šį reglamentą priimant EBI parengtus techninius reguliavimo standartus deleguotaisiais aktais pagal SESV 290 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10–14 straipsnius. Komisija ir EBI turėtų užtikrinti, kad tuos techninius reguliavimo standartus galėtų taikyti visos atitinkamos investicinės įmonės tokiu būdu, kuris atitinka tų investicinių įmonių ir jų veiklos pobūdį, apimtį ir sudėtingumą;

(48)

Komisija taip pat turėtų būti įgaliota priimti EBI ir EVPRI parengtus techninius įgyvendinimo standartus įgyvendinimo aktais pagal SESV 291 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 15 straipsnį bei Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 15 straipsnį;

(49)

siekiant užtikrinti vienodą šio reglamento taikymą ir atsižvelgti į pokyčius finansų rinkose, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus siekiant papildyti šį reglamentą paaiškinant šiame reglamente pateiktas terminų apibrėžtis. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (16) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(50)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir išvengti dubliavimosi tarp dabartinės riziką ribojančios sistemos, taikytinos ir kredito įstaigoms, ir investicinėms įmonėms, ir šio reglamento, Reglamentas (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyva 2013/36/ES turėtų būti iš dalies pakeisti, kad jie nebebūtų taikomi investicinėms įmonėms. Vis dėlto investicinėms įmonėms, priklausančioms bankų grupei, turėtų ir toliau būti taikomos bankų grupei aktualios Reglamento (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvos 2013/36/ES nuostatos, pvz., nuostatos dėl tarpinės ES patronuojančiosios įmonės, nurodytos Direktyvos 2013/36/ES 21b straipsnyje, taip pat joms turėtų būti toliau taikomos Reglamento (ES) Nr. 575/2013 pirmos dalies II antraštinės dalies 2 skyriuje nustatytos taisyklės dėl riziką ribojančio konsolidavimo;

(51)

šio reglamento tikslo, t. y. sukurti veiksmingą ir proporcingą riziką ribojančią sistemą siekiant užtikrinti, kad investicinės įmonės, turinčios leidimą vykdyti veiklą Sąjungoje, veiktų remdamosi tvirtu finansiniu pagrindu ir būtų tvarkingai valdomos, be kita ko, kai aktualu, veiktų paisydamos savo klientų interesų, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

(1)

tvirta riziką ribojanti priežiūra yra neatskiriama reguliavimo sąlygų, kurių laikydamosi finansų įstaigos Sąjungoje teikia paslaugas, dalis. Riziką ribojančios tvarkos ir priežiūros atžvilgiu investicinėms įmonėms, kaip ir kredito įstaigoms, taikomi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 (4) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES (5), o veiklos leidimų joms išdavimo ir kiti organizaciniai bei veiklos reikalavimai nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/65/ES (6);

(2)

esama Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatyta riziką ribojanti tvarka yra iš esmės grindžiama nuosekliu tarptautinių reguliavimo standartų, nustatytų Bazelio bankų priežiūros komiteto nustatytų didelėms bankų grupėms, taikymu, ir tik iš dalies skirta valdyti specifinę riziką, būdingą daugelio investicinių įmonių įvairiapusei veiklai. Todėl toms investicinėms įmonėms būdingam specifiniam pažeidžiamumui ir rizikai papildomai valdyti turėtų būti taikomos Sąjungos lygmens veiksmingos, tinkamos ir proporcingos riziką ribojančios priemonės, kurios visoje Sąjungoje padėtų sudaryti vienodas veiklos sąlygas, užtikrintų veiksmingą riziką ribojančią priežiūrą, kartu kontroliuojant reikalavimų laikymosi išlaidas, ir užtikrintų pakankamą kapitalą investicinių įmonių rizikai valdyti;

(3)

patikima riziką ribojanti priežiūra turėtų būti užtikrinta, kad investicinės įmonės būtų tvarkingai valdomos ir kad būtų paisoma jų klientų interesų. Ja turėtų būti atsižvelgiama į investicinių įmonių ir jų klientų galimybes prisiimti pernelyg didelę riziką ir į skirtingą investicinių įmonių prisiimamos ir keliamos rizikos laipsnį. Be to, tokia riziką ribojančia priežiūra turėtų būti siekiama išvengti neproporcingos administracinės naštos investicinėms įmonėms nustatymo. Kartu tokia riziką ribojanti priežiūra turėtų padėti pasiekti pusiausvyrą užtikrinant investicinių įmonių saugumą ir patikimumą ir vengiant pernelyg didelių išlaidų, kurios galėtų pakenkti tų įmonių verslo veiklos gyvybingumui;

(4)

daugeliu Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatytos sistemos reikalavimų siekiama valdyti įprastą kredito įstaigoms kylančią riziką. Taigi esami reikalavimai iš esmės sukalibruoti taip, kad būtų išsaugotas kredito įstaigų skolinimo pajėgumas keičiantis ekonomikos ciklams ir kad indėlininkai bei mokesčių mokėtojai būtų apsaugoti nuo galimo įsipareigojimų nevykdymo, bet jie nepritaikyti visiems įvairiems investicinių įmonių rizikos profiliams. Investicinės įmonės neturi didelių mažmeninių paskolų bei paskolų įmonėms portfelių ir nepriima indėlių. Tikimybė, kad jų negebėjimas vykdyti įsipareigojimus gali padaryti žalingą poveikį bendram finansiniam stabilumui, yra mažesnė nei kredito įstaigų atveju, tačiau investicinės įmonės vis tiek kelia riziką, kuri turi būti valdoma sukuriant tvirtą sistemą. Todėl daugeliui investicinių įmonių kylanti ir jų keliama rizika iš esmės skiriasi nuo kredito įstaigoms kylančios ir jų keliamos rizikos, ir tie skirtumai turėtų būti aiškiai atspindėti Sąjungos riziką ribojančioje sistemoje;

(5)

įvairiose valstybėse narėse skirtingai taikant esamą riziką ribojančią sistemą kyla grėsmė, kad Sąjungoje investicinėms įmonėms nebus taikomos vienodos sąlygos, o tai trukdytų investuotojams pasinaudoti naujomis galimybėmis ir rasti geresnių rizikos valdymo būdų. Tų skirtumų atsiranda dėl to, kad įvairioms investicinėms įmonėms apskritai sudėtinga taikyti sistemą, atsižvelgiant į tų įmonių teikiamas paslaugas, ir kai kurios nacionalinės institucijos tokį taikymą savo nacionalinėje teisėje ar praktikoje pakoreguoja arba supaprastina. Kadangi esama riziką ribojančia sistema valdoma ne visa tam tikrų rūšių investicinėms įmonėms kylanti arba jų keliama rizika, kai kuriose valstybėse narėse tam tikroms investicinėms įmonėms taikomas didelio papildomo kapitalo reikalavimas. Reikėtų nustatyti vienodas tos rizikos valdymo nuostatas, kad būtų galima visoje Sąjungoje užtikrinti suderintą investicinių įmonių riziką ribojančią priežiūrą;

(6)

todėl investicinėms įmonėms, kurios dėl savo dydžio ir jų tarpusavio sąsajų su kitais finansinės ir ekonominės veiklos vykdytojais nėra sisteminės, reikia taikyti joms skirtą riziką ribojančią sistemą. Tačiau sisteminėms investicinėms įmonėms turėtų būti ir toliau taikoma esama riziką ribojanti sistema pagal Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvą 2013/36/ES. Tos investicinės įmonės yra investicinių įmonių, kurioms dabar taikoma Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatyta sistema, pogrupis, ir joms netaikomos specialiosios tos sistemos pagrindinių reikalavimų išimtys. Didžiausių ir daugiausia tarpusavio sąsajų turinčių investicinių įmonių verslo modeliai ir rizikos profiliai yra panašūs į svarbių kredito įstaigų verslo modelius ir rizikos profilius. Jos teikia į bankų paslaugas panašias paslaugas ir prisiima didelę riziką. Be to, sisteminės investicinės įmonės yra pakankamai didelės, o jų, kaip ir didelių kredito įstaigų, verslo modeliai ir rizikos profiliai kelia grėsmę stabiliam ir tvarkingam finansų rinkų veikimui. Todėl tikslinga toms investicinėms įmonėms ir toliau taikyti Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES nustatytas nuostatas;

(7)

investicinių įmonių, kurios dideliu mastu vykdo prekybą savo sąskaita, kurios organizuoja ir vykdo finansinių priemonių emisiją arba platina finansines priemones rinkoje prisiimdamos tvirtus įsipareigojimus pirkti, arba kurios yra pagrindinių sandorio šalių tarpuskaitos nariai, verslo modeliai ir rizikos profiliai gali būti panašūs į kredito įstaigų verslo modelius ir rizikos profilius. Atsižvelgiant į tokių investicinių įmonių dydį ir veiklą, jos gali kelti riziką finansiniam stabilumui, kuri panaši į kredito įstaigų keliamą riziką. Kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę reikalauti, kad joms ir toliau būtų taikoma ta pati riziką ribojanti tvarka, kokia taikoma kredito įstaigoms, kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 575/2013, ir kad jos laikytųsi riziką ribojančios priežiūros reikalavimų pagal Direktyvą 2013/36/ES;

(8)

gali būti, kad kai kurių valstybių narių institucijos, kompetentingos vykdyti investicinių įmonių riziką ribojančią priežiūrą, nėra tos pačios institucijos, kurios kompetentingos vykdyti elgesio rinkoje priežiūrą. Todėl būtina sukurti tų institucijų bendradarbiavimo ir keitimosi informacija mechanizmą, kad visoje Sąjungoje būtų galima užtikrinti suderintą investicinių įmonių riziką ribojančią priežiūrą, kuri veiktų greitai ir efektyviai;

(9)

investicinė įmonė gali prekiauti per tarpuskaitos narį kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju reikėtų nustatyti mechanizmą, skirtą informacijos mainams tarp atitinkamų kompetentingų institucijų skirtingose valstybėse narėse. Toks mechanizmas leistų kompetentingai institucijai, atliekančiai investicinės įmonės riziką ribojančią priežiūrą, ir institucijai, kuri prižiūri tarpuskaitos narį, arba institucijai, kuri prižiūri pagrindinę sandorio šalį, keistis informacija apie modelį ir parametrus, naudojamus investicinės įmonės garantinės įmokos reikalavimams apskaičiuoti, kai toks apskaičiavimo metodas naudojamas skaičiuojant investicinės įmonės nuosavų lėšų reikalavimus;

(10)

siekiant, kad Sąjungoje būtų skatinamas priežiūros standartų ir praktikos suderinimas, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010 (7) įsteigta Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija) (toliau – EBI), glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010 (8) įsteigta Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) (toliau – EVPRI), Europos finansų priežiūros institucijų sistemoje (toliau – EFPIS) turėtų išlaikyti pirminę kompetenciją, susijusią su priežiūros praktikos koordinavimu ir konvergencija investicinių įmonių riziką ribojančios priežiūros srityje;

(11)

reikalaujamas investicinės įmonės pradinio kapitalo dydis turėtų būti grindžiamas paslaugomis ir veikla, kurioms teikti ir kurią vykdyti ta investicinė įmonė turi veiklos leidimą pagal Direktyvą 2014/65/ES. Viena vertus, valstybės narės turi galimybę tam tikromis aplinkybėmis sumažinti reikalaujamo pradinio kapitalo dydį, kaip numatyta Direktyvoje 2013/36/ES, o, kita vertus, ta direktyva įgyvendinama nevienodai, todėl susidarė tokia padėtis, kad Sąjungoje reikalaujamas pradinio kapitalo dydis skiriasi. Siekiant, kad tokio susiskaidymo nebebūtų, reikalaujamas pradinio kapitalo lygis turėtų būti atitinkamai suderintas visoms Sąjungos investicinėms įmonėms. Siekiant mažinti kliūtis patekti į rinką, kurios šiuo metu gali kilti daugiašalėms prekybos sistemoms (DPS) ir organizuotos prekybos sistemoms (OPS), investicinėms įmonėms, kurios valdo DPS arba OPS, turėtų būti nustatytas šioje direktyvoje nurodyto dydžio pradinis kapitalas. Jei investicinei įmonei, turinčiai leidimą valdyti OPS, taip pat leidžiama sudaryti sandorius savo sąskaita laikantis sąlygų, numatytų Direktyvos 2014/65/ES 20 straipsnyje, jai turėtų būti nustatytas šioje direktyvoje nurodyto dydžio pradinis kapitalas;

(12)

nors investicinės įmonės nebepatenka į Reglamento (ES) Nr. 575/2013 arba Direktyvos 2013/36/ES taikymo sritį, tam tikros sąvokos, vartojamos taikant tuos teisės aktus, turėtų išlaikyti nusistovėjusią prasmę. Siekiant sudaryti sąlygas nuosekliai aiškinti tokias sąvokas, kai Sąjungos teisės aktuose jos vartojamos su investicinėmis įmonėmis susijusiame kontekste, ir palengvinti jų aiškinimą, tokiuose Sąjungos teisės aktuose daromos nuorodos į pradinį investicinių įmonių kapitalą, į investicinių įmonių kompetentingų institucijų priežiūros įgaliojimus, į investicinių įmonių vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo procesą, į investicinių įmonių kompetentingų institucijų priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo procesą ir į investicinėms įmonėms taikomas valdymo ir atlygio nuostatas turėtų būti laikomos nuorodomis į atitinkamas šios direktyvos nuostatas;

(13)

tam, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia užtikrinti, kad atsakomybė už investicinės įmonės riziką ribojančią priežiūrą, visų pirma jos mokumo ir finansinio patikimumo priežiūrą, tektų jos buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai. Siekiant užtikrinti veiksmingą investicinių įmonių priežiūrą ir kitose valstybėse narėse, kuriose jos teikia paslaugas arba turi filialą, reikėtų užtikrinti glaudų bendradarbiavimą ir informacijos mainus su tų valstybių narių kompetentingomis institucijomis;

(14)

informaciniais ir priežiūros tikslais ir, visų pirma, siekiant užtikrinti finansų sistemos stabilumą, priimančiųjų valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę konkrečiais atvejais atlikti patikras vietoje ir tikrinti jų teritorijoje esančių investicinių įmonių filialų veiklą ir reikalauti informacijos apie tų filialų veiklą. Tačiau už tiems filialams taikomas priežiūros priemones ir toliau turėtų būti atsakinga buveinės valstybė narė;

(15)

siekiant apsaugoti neskelbtiną komercinę informaciją, kompetentingos institucijos, vykdydamos savo priežiūros užduotis ir keisdamosi konfidencialia informacija, turėtų privalėti laikytis profesinės paslapties taisyklių;

(16)

siekiant stiprinti investicinių įmonių riziką ribojančią priežiūrą ir investicinių įmonių klientų apsaugą, auditoriai turėtų nešališkai atlikti patikrinimą ir kompetentingoms institucijoms skubiai pranešti apie tuos faktus, kurie gali turėti didelį poveikį investicinės įmonės finansinei būklei arba jos administracinės ir apskaitos sistemų organizavimui;

(17)

šios direktyvos tikslais asmens duomenys turėtų būti tvarkomi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 (9) ir pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1725 (10). Visų pirma, kai šia direktyva leidžiama asmens duomenimis keistis su trečiosiomis valstybėmis, turėtų būti taikomos atitinkamos Reglamento (ES) 2016/679 V skyriaus ir Reglamento (ES) 2018/1725 V skyriaus nuostatos;

(18)

siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos šioje direktyvoje ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2019/2033 (11) nustatytos pareigos, valstybės narės turėtų numatyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Siekiant užtikrinti administracinių sankcijų atgrasomąjį poveikį, apie jas turėtų būti skelbiama, išskyrus tam tikrus aiškiai apibrėžtus atvejus. Kad klientai ir investuotojai galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl savo investavimo galimybių, tie klientai ir investuotojai turėtų turėti prieigą prie informacijos apie investicinėms įmonėms taikytas administracines sankcijas ir kitas administracines priemones;

(19)

kad valstybės narės galėtų nustatyti nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, ir Reglamento (ES) 2019/2033 pažeidimus, joms turėtų būti suteikti reikiami tyrimo įgaliojimai, ir jos turėtų nustatyti veiksmingus ir sparčius mechanizmus, kuriais būtų galima pranešti apie galimus arba padarytus pažeidimus;

(20)

investicinės įmonės, kurios nelaikomos mažomis ir neturinčiomis tarpusavio sąsajų, turėtų turėti prieinamo vidaus kapitalo, kuris būtų tinkamas kiekybiškai, kokybiškai ir paskirstytas padengti specifinei rizikai, kuri kyla arba gali kilti investicinėms įmonėms. Kompetentingos institucijos turėtų užtikrinti, kad investicinės įmonės būtų patvirtinusios tinkamas strategijas ir įdiegusios tinkamus procesus savo vidaus kapitalo pakankamumui vertinti ir užtikrinti. Kompetentingos institucijos turėtų galėti reikalauti, kad ir mažos bei tarpusavio sąsajų neturinčios investicinės įmonės taikytų panašius reikalavimus, kai tikslinga;

(21)

priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo įgaliojimai ir toliau turėtų būti svarbi reguliavimo priemonė, leidžianti kompetentingoms institucijoms vertinti kokybės elementus, įskaitant vidaus valdymą ir kontrolę, rizikos valdymo procesus ir procedūras, o prireikus – ir nustatyti papildomus reikalavimus, be kita ko, susijusius visų pirma su nuosavų lėšų ir likvidumo reikalavimais, visų pirma taikomais investicinėms įmonėms, kurios nelaikomos mažomis ir neturinčiomis tarpusavio sąsajų, o kai kompetentinga institucija mano, kad tai pagrįsta ir tikslinga – ir mažoms bei tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms;

(22)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 157 straipsnyje nustatytas principas, pagal kurį vyriškos ir moteriškos lyties darbuotojams už vienodą arba vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas užmokestis. Tą principą investicinės įmonės turėtų taikyti nuosekliai. Siekiant suderinti atlygį ir investicinių įmonių rizikos profilį ir užtikrinti vienodas sąlygas, investicinėms įmonėms turėtų būti taikomi aiškūs principai, susiję su įmonių valdymo tvarka ir atlygio taisyklėmis, kurios būtų neutralios lyčių atžvilgiu ir atspindėtų kredito įstaigų ir investicinių įmonių skirtumus. Tačiau tos taisyklės neturėtų būti taikomos mažoms ir tarpusavio sąsajų neturinčioms investicinėms įmonėms, nes Direktyvoje 2014/65/ES nustatytos atlygio ir įmonių valdymo nuostatos yra pakankamai visapusiškos tokių rūšių investicinėms įmonėms;

(23)

2016 m. liepos 28 d. Komisijos ataskaita dėl pagal Direktyvą 2013/36/ES ir Reglamentą (ES) Nr. 575/2013 nustatytų atlyginimo taisyklių įvertinimo taip pat parodė, kad Direktyvoje 2013/36/ES nustatyti reikalavimai dėl atidėto išmokėjimo ir išmokėjimo finansinėmis priemonėmis nėra tinkami mažoms ir nesudėtingą veiklą vykdančioms investicinėms įmonėms arba darbuotojams, gaunantiems mažas kintamojo atlygio dalis. Siekiant užtikrinti priežiūros konvergenciją ir vienodas sąlygas, būtini aiškūs, nuoseklūs ir suderinti investicinių įmonių ir asmenų, kuriems netaikomi tie reikalavimai, nustatymo kriterijai. Atsižvelgiant į tai, kad daug uždirbantys asmenys atlieka svarbų vaidmenį vadovaujant investicinių įmonių veiklai ir siekiant ilgalaikių veiklos rezultatų, turėtų būti užtikrinta veiksminga daug uždirbančių asmenų atlygio praktikos ir tendencijų priežiūra. Todėl kompetentingos institucijos turėtų galėti stebėti daug uždirbančių asmenų atlygį;

(24)

taip pat tikslinga investicinėms įmonėms suteikti tam tikro lankstumo, kad investicinės įmonės galėtų rinktis, kaip naudoti nepinigines priemones tais atvejais, kai mokamas kintamasis atlygis, jei tik tomis priemonėmis galima veiksmingai pasiekti tikslą suderinti darbuotojų interesus ir įvairių suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, akcininkų ir kreditorių, interesus ir padedama kintamąjį atlygį suderinti su investicinės įmonės rizikos profiliu;

(25)

su teikiamomis įvairiomis investicinėmis paslaugomis susijusios investicinių įmonių pajamos, gaunamos kaip mokesčiai, komisiniai ir kitos pajamos, labai kinta. Apribojus kintamąją atlygio dalį iki tam tikros fiksuotosios atlygio dalies santykinės dalies, būtų daromas poveikis investicinės įmonės gebėjimui sumažinti atlygį tuo metu, kai pajamos sumažėja, o investicinės įmonės pastoviųjų išlaidų bazė galėtų padidėti ir dėl to galėtų kilti rizika, kad investicinė įmonė negebės atlaikyti ekonomikos nuosmukio ar pajamų sumažėjimo. Kad būtų išvengta tos rizikos, nesisteminėms investicinėms įmonėms neturėtų būti nustatytas vienas atlygio kintamosios ir fiksuotosios dalių didžiausias santykis. Tos investicinės įmonės turėtų pačios nustatyti tinkamus santykius. Tačiau šia direktyva valstybėms narėms neturėtų būti trukdoma nacionalinėje teisėje įgyvendinti priemones, kuriomis investicinėms įmonėms būtų taikomi griežtesni reikalavimai, susiję su atlygio kintamosios ir fiksuotosios dalių didžiausiu santykiu. Be to, šia direktyva neturėtų būti užkirstas kelias valstybėms narėms nustatyti tokį didžiausią santykį visoms arba tam tikrų rūšių investicinėms įmonėms;

(26)

šia direktyva valstybėms narėms neturėtų būti užkirstas kelias laikytis griežtesnio požiūrio į atlygį, kai investicinės įmonės gauna nepaprastąją viešąją finansinę paramą;

(27)

valstybėse narėse naudojamos įvairios valdymo struktūros. Daugeliu atvejų naudojamas vienos arba dviejų pakopų valdymo organų struktūra. Šioje direktyvoje nustatytų terminų apibrėžtimis siekiama apimti visas esamas struktūras, neteikiant pirmenybės kuriai nors konkrečiai struktūrai. Jos pateikiamos tik praktiniais sumetimais siekiant nustatyti taisykles, kuriomis siekiama konkretaus rezultato, nepriklausomai nuo įstaigai kiekvienoje valstybėje narėje taikytinos nacionalinės bendrovių teisės. Todėl terminų apibrėžtys neturėtų daryti poveikio bendram kompetencijų paskirstymui pagal nacionalinę bendrovių teisę;

(28)

valdymo organai turėtų būti suprantami kaip vykdomąsias ir priežiūros funkcijas atliekantys organai. Valdymo organų kompetencija ir struktūra valstybėse narėse skiriasi. Valstybėse narėse, kuriose valdymo organai turi vienos pakopos struktūrą, vienas valdymo organas paprastai vykdo valdymo ir priežiūros užduotis. Valstybėse narėse, kuriose yra dviejų pakopų struktūra, priežiūros funkciją atlieka atskiras priežiūros organas, kuris neturi vykdomųjų funkcijų, o vykdomąją funkciją atlieka atskira valdyba, kuri yra atsakinga ir atskaitinga už kasdienį įmonės valdymą. Atitinkamai, skirtingiems valdymo organo subjektams pavedamos atskiros užduotys;

(29)

atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis labiau reikalauja mokesčių skaidrumo, ir siekiant skatinti investicinių įmonių atsakomybę, tinkama reikalauti, kad investicinės įmonės, jei jos nepriskiriamos prie mažų ir tarpusavio sąsajų neturinčių įmonių, kasmet atskleistų tam tikrą informaciją, įskaitant informaciją apie gaunamą pelną, mokamus mokesčius ir bet kokias gaunamas viešąsias subsidijas;

(30)

siekiant valdyti riziką grupės, kurią sudaro tik investicinės įmonės, lygmeniu, Reglamente (ES) 2019/2033 nustatytas riziką ribojančio konsolidavimo metodas grupėms, kurias sudaro tik investicinės įmonės, turėtų būti taikomas kartu su grupės kapitalo testu, skirtu paprastesnės struktūros grupėms. Tačiau grupės priežiūros institucija abiem atvejais turėtų būti nustatoma taikant tokius pat principus, kokie taikomi vykdant konsoliduotą priežiūrą pagal Direktyvą 2013/36/ES. Siekiant užtikrinti tinkamą bendradarbiavimą, pagrindiniai koordinavimo priemonių elementai ir visų pirma informacijos reikalavimai susidarius kritinei padėčiai arba bendradarbiavimo ir koordinavimo tvarka turėtų būti panašūs į pagrindinius koordinavimo elementus, taikytinus tada, kai taikomas kredito įstaigoms skirtas bendras taisyklių sąvadas;

(31)

Komisija turėtų galėti Tarybai pateikti rekomendacijas vykstant Sąjungos ir trečiųjų valstybių deryboms dėl susitarimų dėl praktinio priežiūros, kaip laikomasi investicinėms įmonėms, kurių patronuojančiosios įmonės įsteigtos trečiosiose valstybėse, ir trečiosiose valstybėse veikiančioms investicinėms įmonėms, kurių patronuojančiosios įmonės įsteigtos Sąjungoje, taikomo grupės kapitalo testo reikalavimų, vykdymo. Be to, valstybės narės ir EBI taip pat turėtų galėti su trečiosiomis valstybėmis sudaryti bendradarbiavimo susitarimus, kad galėtų vykdyti priežiūros užduotis;

(32)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą ir išvengti dubliavimosi tarp dabartinės riziką ribojančios sistemos, taikytinos ir kredito įstaigoms, ir investicinėms įmonėms, ir šios direktyvos, Reglamentas (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyva 2013/36/ES turėtų būti iš dalies pakeisti, kad jie būtų nebetaikomi investicinėms įmonėms. Vis dėlto investicinėms įmonėms, priklausančioms bankų grupei, turėtų ir toliau būti taikomos bankų grupei aktualios Reglamento (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvos 2013/36/ES nuostatos, pvz., Reglamento (ES) Nr. 575/2013 11–24 straipsniuose nustatytos taisyklės dėl riziką ribojančio konsolidavimo ir nuostatos dėl tarpinės ES patronuojančiosios įmonės, nurodytos Direktyvos 2013/36/ES 21b straipsnyje;

(33)

būtina nustatyti veiksmus, kurių įmonės turi imtis, kad patikrintų, ar joms taikoma kredito įstaigos apibrėžtis, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje, ir ar dėl to joms reikia gauti kredito įstaigoms išduodamą veiklos leidimą. Kadangi tam tikros investicinės įmonės jau vykdo Direktyvos 2014/65/ES I priedo A skirsnio 3 ir 6 punktuose nurodytą veiklą, taip pat būtina užtikrinti aiškumą dėl visų tai veiklai vykdyti išduotų veiklos leidimų tęstinumo. Visų pirma labai svarbu, kad kompetentingos institucijos užtikrintų, kad pereinant nuo dabartinės prie naujosios sistemos investicinėms įmonėms būtų užtikrintas pakankamas reguliavimo tikrumas;

(34)

siekiant užtikrinti veiksmingą priežiūrą, svarbu, kad Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas sąlygas atitinkančios įmonės pateiktų prašymą išduoti kredito įstaigos veiklos leidimą. Todėl kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę taikyti sankcijas įmonėms, kurios nepateikia prašymo išduoti tą veiklos leidimą;

(35)

Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytos kredito įstaigos apibrėžties dalinis pakeitimas Reglamentu (ES) 2019/2033 nuo pat pastarojo reglamento įsigaliojimo gali apimti investicines įmones, kurios jau veikia turėdamos pagal Direktyvą 2014/65/ES išduotą veiklos leidimą. Toms įmonėms turėtų būti leidžiama kaip investicinėms įmonėms toliau veikti pagal tą veiklos leidimą, kol bus išduotas kredito įstaigos veiklos leidimas. Prašymą išduoti kredito įstaigos veiklos leidimą tos investicinės įmonės turėtų pateikti vėliausiai tada, kai 12 mėnesių iš eilės jų visas vidutinis mėnesio turtas yra lygus arba viršija kurią nors Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytą ribinę vertę. Jei šios direktyvos įsigaliojimo dieną investicinės įmonės atitinka kurią nors Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytą ribinę vertę, jų visas vidutinis mėnesio turtas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į 12 mėnesių iš eilės iki tos dienos. Tos investicinės įmonės prašymą išduoti kredito įstaigos veiklos leidimą turėtų pateikti per vienus metus ir vieną dieną nuo šios direktyvos įsigaliojimo;

(36)

Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytos kredito įstaigos apibrėžties dalinis pakeitimas Reglamentu (ES) 2019/2033, gali turėti poveikį ir įmonėms, kurios jau pateikė prašymą išduoti investicinės įmonės veiklos leidimą pagal Direktyvą 2014/65/ES ir kurių prašymas dar nagrinėjamas. Tokie prašymai turėtų būti perduoti pagal Direktyvą 2013/36/ES kompetentingoms institucijoms ir jiems turėtų būti taikomos toje direktyvoje nustatytos leidimų išdavimo nuostatos, jei įmonės visas numatomas turtas yra lygus kuriai nors Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytai ribinei vertei arba ją viršija;

(37)

Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytoms įmonėms taip pat turėtų būti taikomi visi reikalavimai kredito įstaigos veiklai pradėti ir tęsti, nustatyti Direktyvos 2013/36/ES III antraštinėje dalyje, įskaitant veiklos leidimo panaikinimo nuostatas pagal tos direktyvos 18 straipsnį. Tačiau tos direktyvos 18 straipsnį reikėtų iš dalies pakeisti siekiant užtikrinti, kad kompetentingos institucijos taip pat galėtų panaikinti kredito įstaigai išduotą veiklos leidimą, jei ta kredito įstaiga savo veiklos leidimą naudoja išskirtinai tik vykdyti veiklą, nurodytą Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje, ir penkis metus iš eilės jos visas vidutinis turtas nesiekė tame papunktyje nustatytų ribinių verčių;

(38)

pagal Direktyvos 2014/65/ES 39 straipsnį trečiųjų valstybių įmonėms, teikiančioms finansines paslaugas Sąjungoje, taikoma nacionalinė tvarka, pagal kurią gali būti reikalaujama valstybėje narėje įsteigti filialą. Siekiant palengvinti reguliarią veiklos, kurią trečiųjų valstybių įmonės vykdo per filialus Sąjungoje, stebėseną ir vertinimą, kompetentingos institucijos turėtų gauti informaciją apie jų teritorijoje per filialus teikiamų paslaugų ir vykdomos veiklos mastą ir apimtį;

(39)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2009/65/EB (12), 2011/61/ES (13) ir 2014/59/ES (14) pateiktos konkrečios kryžminės nuorodos į Reglamente (ES) Nr. 575/2013 ir Direktyvoje 2013/36/ES išdėstytas nuostatas, ir kurios nebebus taikomos investicinėms įmonėms nuo šios direktyvos ir Reglamento (ES) 2019/2033 taikymo pradžios dienos, turėtų būti atnaujintos suderinant jas su atitinkamomis šios direktyvos ir Reglamento (ES) 2019/2033 nuostatomis;

(40)

EBI, bendradarbiaudama su EVPRI, paskelbė ataskaitą, pagrįstą nuodugnia specialiai parengtos visų nesisteminių investicinių įmonių priežiūros tvarkos aplinkybių analize, surinktais duomenimis ir konsultacijomis, ir ta ataskaita remiamasi kaip pagrindu persvarstant investicinių įmonių riziką ribojančią sistemą;

(41)

siekiant užtikrinti suderintą šios direktyvos taikymą, EBI turėtų parengti techninių reguliavimo standartų projektus, kuriais išsamiau nustatomi kriterijai, pagal kuriuos tam tikroms investicinėms įmonėms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 575/2013, nustatoma informacija, kuria buveinės valstybių narių ir priimančiųjų valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų keistis vykdydamos priežiūrą, nustatoma, kaip investicinės įmonės vidaus valdymo reikalavimų tikslais turėtų vertinti savo veiklos dydį, ir visų pirma įvertinti, ar jos yra mažos ir tarpusavio sąsajų neturinčios investicinės įmonės. Be to, techniniuose reguliavimo standartuose reikėtų nustatyti darbuotojų, kurių profesinė veikla daro esminį poveikį įmonių rizikos profiliui atlygio nuostatų taikymo atžvilgiu, kategorijas, ir nustatyti papildomo 1 ir 2 lygio kapitalo priemones, kurios gali būti laikomos kintamuoju atlygiu. Galiausiai techniniais reguliavimo standartais turėtų būti nustatomi specifinės likvidumo rizikos vertinimo elementai, nustatoma tai, kaip kompetentingos institucijos turi taikyti papildomus nuosavų lėšų reikalavimus, ir tai, kaip turi veikti priežiūros institucijų kolegijos. Komisija deleguotaisiais aktais turėtų papildyti šią direktyvą, pagal SESV 290 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10–14 straipsnius priimdama EBI parengtus techninius reguliavimo standartus. Komisija ir EBI turėtų užtikrinti, kad tuos techninius reguliavimo standartus visos atitinkamos investicinės įmonės galėtų taikyti tokiu būdu, kuris proporcingas tų investicinių įmonių ir jų veiklos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui;

(42)

Komisijai taip pat turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti EBI parengtus techninius įgyvendinimo standartus, susijusius su kompetentingų institucijų keitimosi informacija ir jos skelbimo reikalavimais, taip pat EVPRI parengtus techninius įgyvendinimo standartus, priimant įgyvendinimo aktus pagal SESV 291 straipsnį ir Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 15 straipsnį bei Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 15 straipsnį;

(43)

siekiant užtikrinti, kad ši direktyva būtų vienodai taikoma, ir atsižvelgti į pokyčius finansų rinkose, Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus pagal SESV 290 straipsnį, siekiant papildyti šią direktyvą paaiškinant šioje direktyvoje pateiktas terminų apibrėžtis, investicinių įmonių vidaus kapitalo ir rizikos vertinimo, taip pat kompetentingų institucijų priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo įgaliojimų. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (15) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(44)

kadangi šios direktyvos tikslo – sukurti veiksmingą ir proporcingą riziką ribojančią sistemą, siekiant užtikrinti, kad investicinės įmonės, turinčios leidimą vykdyti veiklą Sąjungoje, turėtų tvirtą finansinį pagrindą, būtų tvarkingai valdomos, be kita ko, kuo labiau paisant jų klientų interesų, – valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl to tikslo masto ir poveikio jo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(45)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (16) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas,